Na ką, dar viena premjera, kurią į gyvenimą išleidžia jaunieji Miltinio dramos teatro aktoriai. Maniau, kad tai bus eilinė komedija su pilna sale žiūrovų, kurie juoksis visada ir visur, netgi kai geriau yra patylėti, tačiau baisiai klydau... "Ponas Kolpertas" - taip vadinasi premjera, kurioje nežinia kodėl buvo labai mažai žiūrovų. Tik nesusidarykite išankstinės nuomonės dar prieš perskaitant mano įspūdžius.
Veiksmas prasideda poros namuose. Namai, kuriuose yra tik vienas didžiulis kambarys su baltos odos sofa, pora staliukų ir keliomis kėdėmis, visa kita - atvira erdvė. Pora laukia svečių - sutuoktinių poros, kurie gyvena pavyzdinį ir nepriekaištingą gyvenimą, na bent jau taip atrodo aplinkiniams. Jie norėjo pasityčioti iš laukiamų svečių, manydami, kad pastarieji yra kvailesni, teisingesni, tačiau besivystant spektaklio veiksmui paaiškėja, kad pora klydo dėl svečių. Belaukdami svarstė, kodėl kino filme herojus visuomet su savimi nešiojosi ginklą ir ar taip daro žmonės realybėje. Pagaliau svečiams pasirodžius, sceną užpildė nepaprastas emocijų koncentratas, trukęs ilgiau nei valandą. Chaosas, beprotybė, makabriškumas, žemiausių potraukių išlaisvinimas, tikrųjų veidų atskleidimas...
Taigi, kaip ir minėjau, salėje buvo rekordiškai mažai žiūrovų, lyginant su kitomis premjeromis, kuriose esu buvusi. Kodėl? Manau, kad kaltas ne spektaklio pastatymas, aktoriai ar reklamos trūkumas, bet baimė pamatyti teatro scenoje apnuogintą savo vidinę būseną. Taip... tai spektaklis apie tuos, kurie visuomenėje bet kokia kaina stengiasi puikuotis savo grožiu, materialine padėtimi, tobulu ir standartus atitinkančiu gyvenimu. Rašydama "bet kokia kaina" turiu omeny tą nuolatinį tyčiojimąsi, žeminimą ir šmeižtą bei intrigų kūrimą, kurį būtent ir propaguoja tokio tipo "žmonės". Kurie iš nuobodulio gali nužudyti žmogų, kad vėl pasijustų... žmonėmis! Šiame spektaklyje parodoma, kiek žmogus gali būti supuvęs viduje ir kaip gali puikiai tai slėpti po beveik tobulai išpuoselėta socialine kauke, kurią priverčia nusiplėšti tik provokacija.
Neslėpsiu, šis spektaklis mane šokiravo. To priežastis - pagaliau gautas atsakymas į egzistencinį klausimą kaip jaučiasi tie, kurie dėl noro priklausyti aukštesniajai klasei, išsioperuoja žmogiškumą, palikdami savyje žiaurumą ir žemiausius instinktus ir skandindami aplinkinius savo intrigų ir purvo liūne. Vis mąstydavau, kaip gi jie jaučiasi , darydami tokias šlykštynes ir lipdami per galvas, ir šio spektaklio dėka pagaliau vaizdžiai pamačiau, kas visgi dedasi jų viduje. Spektaklyje sukurta tokia emocinė bomba, kad vis labiau auginant kulminaciją, trokšti, kad visa tai greičiau sprogtų, nes vertybes turinčiam žiūrovui gali būti sunku ištverti tai, ką JIE patiria kiekvieną minutę. Ir pasibaigus vaidinimui, kuomet užsidegė salėje šviesos, pajutau beprotišką pasimetimą, nežinojau, kaip toliau turiu elgtis ir ar jau čia yra pabaiga. Sumišimas matėsi ir likusių žiūrovų veiduose: niekas nežinojo, ar laukia antroji dalis, nors ir istorija, kaip ir, užbaigta, bet vis kažko trūksta, vis norisi gauti daugiau atsakymų ar bent jau laimingos ir mažiau šokiruojančios pabaigos. Žiūrovai dar ilgai stoviniavo teatro salėje.
Aktoriai. Manau, kad kiekvienas aktorius pataikė į savo roges, kalbant apie vaidmenų parinkimą. Labai patiko išraiškingas makiažas, kuris jau iš pirmo žvilgsnio leido susidaryti nuomonę, kad čia vyks kažkas rimtesnio, nei galėjau įtarti. Ką jau kalbėti apie tai, jog patikėjau kiekvienu aktorių žodžiu. Ploju atsistojusi.
"Ponas Kolpertas" persmelktas juodo humoro, nešvankybių, smurto, drastiškų pasirinkimų, o svarbiausia, teisybės apie žmogiškumą ir vertybes, kurie po truputį nyksta, kopijuojant Holivudinius filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tik kažkokia tai moternistinio meno išraiška, perpildyta žiaurumo, bet tiesa ta, kad tai spektaklis su gilia esme. REKOMENDUOJU tiems, kurie kasdien susiduria su panašaus pobūdžio intrigantais ir niekaip nesupranta jų poelgių; tiems, kurie mėgsta Holivudo filmus su daug kraujo, smurto ir vulgarybių; tiems, kurie propaguoja absurdą ar bent jau jį supranta, nes kitu atveju pasijausite lyg psichiatrijos skyriuje švenčių metu. Tiesa, tai rekomenduoju ir žiūrovams, kuriems patinka kiek kitoks, iššūkių nebijantis teatras, nes būtent čia yra vienas didelis didelis iššūkis tiek aktoriams, tiek žiūrovams.
P.S. kaip ir pradžioje minėjau, nesusidarykite išankstinės nuomonės, geriau patys priimkite iššūkį ir pamatykite tai, ko jūs turbūt dar nesate matę teatro salėje. Garantuoju, tai jus prives prie vieno iš kraštutinumų: po spektaklio arba norėsite labai daug kalbėti apie tai, ką matėte, arba priešingai, norėsis kurį laiką patylėti. Spręsti Jums :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą