"Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus"

Penktadienio vakaras. Kaip jau beveik tapo įprasta, savo laiką leidžiu Juozo Miltinio dramos teatre, kuris tampa antraisiais mano namais. Vakaras nepaprastai ramus, tačiau tamsus ir bauginantis. Lauke šaltoka... Tik mažojoje salėje šiluma glosto fizinius žiūrovų kūnus. Nors lauke kritulių nėra, visi čia susirinkusieji pasiryžę laukti lietaus. Ir aš pasiryžau, būti antruose savo namuose ir laukti, kol ateis lietus.

Veiksmas prasideda filmuku, turinčiu simbolinę reikšmę. Jame rodoma kelionė automobiliu per miestą, kupiną visur skubančių žmonių automobiliuose. Keliaujant užklumpa lietus, kurio lašai raminančiai plauna automobilio stiklą. Lietus priverčia žmones sustoti ar bent jau sumažinti savo skubėjimą, per kurį nebepastebime mažų dalykų. Lietus suburia daugybe nepažįstamų žmonių po siauru stogeliu, kur kartais užsimezga naujos pažintys. Tai vaizduoja nuolatinį žmonių laukimą, skubėjimą nežinia.Visam tam paantrina nuotaiką apibūdinanti greito tempo prancūziška daina, kurią dar dabar girdžiu savo mintyse.

Tai pasakojimas apie penkias moteris, daugybę metų laukiančias išėjusio jaunesniojo brolio. Po ginčo, tėvas išvaro savo vienintelį sūnų iš namų. Sūnus per kelias minutes susirenka būtiniausius daiktus ir nieko nepasakęs, išeina. Nuo tos minutės šeimos moterys - Senoji, Motina, Vyriausioji, Antroji ir Jauniausioji - laukia namo grįžtančio brolio. "Juk tai nebe pirmas kartas ir jis visuomet grįždavo." - sakė Vyriausioji. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Šios moterys buvo pasmerktos ilgiems metams laukimo, kuris atėmė iš jų gyvenimus. Diena iš dienos kiekviena jų tyliai laukė grįžtančio brolio, kūrė jo grįžimo istorijas, kaip viskas atrodys, ką visi kartu veiks ir kaip galės nušluostyti nosis visiems aplinkiniams, kurie jas vadino penkiomis kvaišomis, laukiančiomis niekad negrįžtančio brolio.

Šiame pasakojime nėra vardų, nėra nurodyta vietovė ar apibūdinama aplinka. Yra tik penkios moterys, kurias kankina skirtingos laukimo fazės. Ir jos visos laukia tyliai iki tos minutės, kol pro duris įžengia sulysęs, vos gyvas jaunėlis brolis, nešinas jureivišku krepšiu. Nunešus brolį į jo kambarį, visos moterys prabyla apie savo laukimą, dėtas viltis ir svajones, lūkesčius. Po daugybės metų moterys atskleidžia, kad visą tą laiką jas vienijo laukimo jausmas, tačiau kartu kankino ir priekaištai, noras sužinoti priežastis. Taip niekas ir nesužinojo, kas privertė du šeimos vyrus taip stipriai susibarti, kad vienas iš jų privalėjo palikti namus. Tėvo klausti bijojo, tad šią paslaptį jis nusinešė į kapus, na o jaunėlis... Jis taip pat negalėjo atskleisti šios paslapties. Vienintelė jauniausioji sesuo, tuo metu buvusi dar visai maža, girdėjo, kas vyko tarp tėvo ir sūnaus, tačiau niekam to nesakė. Ir tik išeinant broliui pro duris, ji visoms sakė, kad sustabdytų jį, nes jis niekuomet negrįš, tačiau eilinį kartą moterys nusijuokė, pasakiusios, kad ji dar visai maža ir nieko nesuprantanti. Todėl ji maištavo, tik tyliai.. Ji rengėsi griežtais drabužiais, mėgavosi vienadieniais meilės nuotykiais su nepažįstamais vyrais, taip išliedama savo pyktį ant išėjusio brolio.

Visos moterys yra skirtingo amžiaus, tačiau laukimas vienija tas pats, nesvarbu, kad laukimo tikslai skiriasi. Visa tai siejasi su meile ir viltimi, su švelnumu, kuris perauga į pyktį ir agresiją dėl neišpildytų lūkesčių. Vyresnioji sesuo gailisi veltui prabėgusių gyvenimo metų, antroji sesuo taip ir niekad nenueis į šokius su broliu, apsivilkusi ryškiai raudonos spalvos suknelę, motina nesužinos apie sūnaus gyvenimo nuotykius, o jaunėlė taip ir nepradės vertinti pastovių santykių su vyru. Ir grįžus broliui, laukimas nebeturi prasmės. Dėl tos priežasties pati jauniausioji palieka namus, nes mano, kad dar turi vilčių nugyventi gražų gyvenimą.

Laukimas - moters gyvenimo kryžius. Kuomet baigiasi vienas laukimas, pradedama ieškoti kitos laukiamybės, ir tai tęsiasi iki gyvenimo galo.

Spektaklis kupinas simbolių, kuriuos nėra lengva suprasti. Pats pavadinime minimas lietus šiame spektaklyje turi daugybę reikšmių, tačiau visos jos puikiai tinka. Tik gerai pajudinus savo protą suprantama spektaklio mintis, personažų frazės ir judesiai, muzikos reikšmė bei apranga. Kiekvienas iš išvardintų dalykų simbolizuoja skirtingas laukimo fazes, kas vaidinimą daro žaviu. Aktorėms - 10 balų! Tikrai patikėjau emocijomis ir laukimu. Taip pat įspūdį paliko šviesų efektai. Visuomet veidas apšviečiamas iš apačios įgauna mistiškumo bruožų, kurie tik sustiprina visos šios istorijos paslaptingumo efektą.

Neslėpsiu, tai tik antras spektaklis, kuriame neradau savęs (pirmasis mano matytas ganėtinai senai, bet tai buvo dar prieš užsikrečiant teatru). To priežastis - per jaunas amžius ir patirties stoka. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į aktorių išgyvenimus, negalėjau įsivaizduoti to laukimo jausmo.  Kad ir koks spektaklis bebūtų sunkus (o tikrai buvo), jį vertinu TEIGIAMAI, nes pamačiau, ką reiškia laukti mylimo žmogaus, kuris dėl nežinomos priežasties palieka namus, neprataręs nei žodžio. Nors ir įsijausti sunkiai sekėsi dėl patirties stokos, vis tiek peno apmąstymams netrūko. REKOMENDUOJU, nes  tai minimaliomis sąlygomis padarytas genialus spektaklis, kurį tikrai verta pamatyti visoms (na, gal ir visiems), kurie bent kartą gyvenime yra patyrę laukimo jausmą.

Jei sudominau, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/as-buvau-namuose-ir-laukiau-kol-ateis-lietus-j-l-lagarce/

Daugiau informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

Maištauti tyliai - pasiekti harmoniją.

Atrodo, eilinė diena: saulutė nenusiteikusi savo šiltais spinduliais nudžiuginti pilkų nuo darbo žmonių, kiek šaltoka, sniego tėra keliuose kiemo kampeliuose. Visur niūriai pilka. Visa tai privestų prie depresinio sindromo išsivystymo, pažeidžiant psichinės sveikatos harmoniją, tačiau viduje nenustygstu vietoje. Širdelė spurda iš susijaudinimo, iš džiaugsmo ir noro kažko naujo. Noro maištauti prieš supuvusią kasdienybę ir pradėjusius (o gal ir visai jau) gesti žmones. Ir maištauju, bet tyliai... Tyliai galima daugiau laimėti. Kai tyli, žmonės nežino, ką mąstai, ką ruošiesi daryti. Esi nenuspėjamas galiūnas, nes niekam nevalia įlįsti į Tavo nuosavą sielą.

Tylus maištas leidžia lengviau pasiekti vidinę harmoniją. Tuomet fizinis, psichinis ir dvasinis žmogaus kūnas susiderina it gitaros stygos, kad skambintų ausiai malonią melodiją. Priežastis - Don Kichotų visais laikais niekas nemėgo. Na jie juk kitokie, jie šiek tiek tyresni savo siela ir veiksmais, o kitokių mūsų visuomenė niekuomet nemėgo. Neginčytinas teiginys, ar ne? Todėl maištas apėmė visas išvardintas sritis. Prie to prisideda ir teatras (be teatro būtų sunku dvasiškai tobulėti jaunam žmogui, kuris dar menkai tiki Dievu). Taigi, šiandien 18.00 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre žadu žiūrėti spektaklį "Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus". Kadangi nesu tik vartotoja, pažadu per tris dienas nuo žiūrėto spektaklio dienos pasidalinti savo įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

O Jūs, nuo kasdieninių problemų ir sunkumų pavargę žmonės, kaip Jūs žadate atsipalaiduoti ir praturtinti savo naujomis emocijomis?

"Kreicerio sonata"

Pasinaudodama suteikta galimybe, aplankiau dar vieną, jau anksčiau matytą, spektaklį. Šį kartą pagal Levo Tolstojaus apysaką "Kreicerio sonata" sukurta inscenizaciją, savo paprastumu, tačiau aktualiomis temomis pritraukianti žiūrovų dėmesį. Vieta ir laikas - Juozo Miltinio dramos teatras, 18.00 val, ketvirtadienis. XIX a. Rusija.

Spektaklis prasideda dirigento pasakojimu apie vieno vyriškio istoriją. Istorija prasideda pokalbiu traukinyje. Pokalbio tema - meilė. Visi kupe keleiviai noriai dalinasi savo nuomone apie šį sunkiai apibrėžiamą reiškinį, tik vienas, vidutinio amžiaus, kiek žilstelėjęs vyriškis vis žiūri pro langą tylėdamas. Tik užvertus pastarąjį vyriškį klausimais, šis prabyla apie savo gyvenimą ir požiūrį į meilę.

Tai pasakojimas apie palaido būdo vyriškį, kuris nužudė savo žmoną neva iš pavydo. Dar nesulaukęs 15 metų, Pozdnyševas apsilanko viešnamyje, kur jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Nuo to karto jis negali palaikyti tik draugiškų santykių su moteriškosios lyties atstovėmis, į jas žiūri, kaip į savo žvėriškų potraukių tenkinimo objektą. Nesileidžia į prieraišius santykius, o kai tik pajaučia, kad mergina ar moteris jį įsimyli - dingsta iš jos gyvenimo be vilties sugrįžti. Kiekvienai savo sugulovei jis jaučia pareigą atsidėkoti, duodamas pinigų, o jei jų reikiamu metu neturi - nusiunčia paštu, taip išpirkdamas savo paleistuvystės nuodėmę. Praėjus tam tikram laiko tarpui, Pozdnyševas pagaliau nusprendžia išsižadėti savo palaido gyvenimo būdo ir nusprendžia rasti merginą, kuri savo tyrumu ir grožiu būtų verta jo. Radęs, veda ją, tačiau santuoka nuvilia jo lūkesčius...

Šis vaidinimas kupinas filosofinių minčių apie santuokos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime, atskleidžiant ir neigiamas puses. Žmonės vis dažniau pamiršta santuokos prasmę: tai paslaptis ir atsakomybė prieš Dievą, kuris palaimina dviejų žmonių sąjungą. Kuomet santuoka sudaroma, joje matant tik lytinį aktą su pastoviu partneriu, sąjunga yra pasmerkta žlugimui. Tuomet manipuliuojama vaikais, gyvybe, naudojamas smurtas. Ir didžioji dalis santuokoje gyvenančių žmonių pasakys, kad tai - normalu. Nors visos šios Levo Tolstojaus mintys išsakytos daugiau nei prieš 120 metų, tai vis dar labai aktualu šiuolaikinei visuomenei.

Sužavėjo mistikos pojūtį suteikiantis netiesioginis ryšys su mirusiais meno klasikais. Spektaklio metu skamba muzikos klasiko Liudvigo Van Bethoveno "Kreicerio sonata" ir Levo Tolstojaus laiškas iš praeities, kuriame užduodami klausimai, į kuriuos atsakymus randame pjesėje.

Šiame spektaklyje randama daugybė atsakymų, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Paaiškinamos priežastys, o galbūt ir nurodoma kryptis, kaip reikėtų elgtis. Kaip ir daugelyje vaidinimų, beveik kiekvienas žiūrovas randa save, o gal ir pats pamato analogišką savo elgesio modelį, kartu pamatydamas tokio elgesio pasekmes. Rekomenduoju tiems, nors gal labiau toms, kurios stebisi palaidu vaikinų gyvenimo būdu, nekontroliuojamu poreikiu užsiiminėti vienos nakties santykiais ir nori sužinoti to priežastis.

A. Čechovo "Žuvėdra", arba kodėl kai kurie žmonės yra kaip pašautos žuvėdros

Nepaprastas dalykas man nutiko prieš kelias dienas. Pagaliau, spausdama prieš mėnesį pirktus bilietus delne, patekau į spektaklio premjerą. Antono Čechovo "Žuvėdra". Salė sausakimša, tvyro keista atmosfera, būdinga tik premjeroms. Su nekantrumu laukiu to, kas netrukus praskaidrins skausmingą kasdienybę.

Spektaklis prasideda šalia ežero, kur netrukus turėtų vykti jauno menininko pirmosios pjesės vaidinimas.  Vyksta pokalbis tarp jaunos merginos ir ją be proto įsimylėjusio mokytojo. Pastaroji mergina karštai myli jaunąjį menininką, kuris į ją visiškai nekreipia dėmesio, tad už savo atvirą simpatijos demonstravimą mokytojas sulaukia tik smūgio kumščiu į nosį. Kuomet baigiamas pasiruošimas vaidinimui, sušaukiami žiūrovai, tarp kurių yra ir jaunojo menininko mama - garsi aktorė, užvaldyta meilės sau ir garbės troškimo. Vaidinimo metu jaunuolio mama nesusilaiko nuo kandžių komentarų, kurie įskaudina jauno menininko savimeilę ir vaidinimas nutraukiamas. Atrodo, atsiprašymu ir supratingumu viskas ir baigtųsi, tačiau šioje pjesėje viskas daug kebliau nei atrodo. Nors tuo metu rodomas vaidinimas iš tiesų makabriškas, jis turi esmę, kurią gali suprasti tik tas, kuris išgyveno tai savo kailiu. Pats autorius savo pirmojo darbo esmę supranta tik tada, kai susiduria su tuo akis į akį. Kai yra nušaunamas kaip žuvėdra, kurią prieš kelis metus pats nušovė, vedamas savo egoizmo.

Beveik visus personažus sieja vienas dalykas, kurio nelinkėčiau net pikčiausiam priešui. Jie myli be atsako. Nėra nieko blogiau, nei norėti atiduoti visą pasaulį žmogui, kuriam visiškai nerūpi. Visas šis vaidinimas persmelktas neužbaigtų gyvenimo istorijų kvapu, beprasmybe. Žuvėdra yra viso to simbolis, nes juk žuvėdra visą savo gyvenimą daužosi į bangas, kuriose ir žūsta. Šis paukštis laisvas, kaip ir tie nelaimingi žmonės, tačiau jiems tos laisvės visiškai nereikia. Jie nori rasti dvasinę ramybę, kurią garantuotų meilė tų žmonių, kuriuos jie myli. Kiekvienas jų veiksmas turi atoveiksmį, kiekviena problema - glaudų ryšį su priežastimis. Atrodo, laiminga spektaklio pradžia ir keliamos menkos problemos turi glaudų ryšį su tragiška spektaklio baigtimi. Tiek daug vaizduojamų gyvenimų, o nei vienas nekvepia laiminga pabaiga.

Kiekvienas personažas puikiai atkartoja mūsų visuomenės žmonių tipus, kurių ydos "pjauna" aplinkinius. Narcisizmas, egoizmas, garbės troškimas net tada, kai turi viską, ko gali reikėti - maisto, drabužių, gyvenamą vietą ir mylintį žmogų. Vyriškas grubumas, noras pasinaudoti kitu ir neištikimybė, savo artimo žeminimas ir menkinimas netgi kitų žmonių akivaizdoje. Pagyvenusio žymaus rašytojo potraukis prie jaunos merginos, kuris pastarosios jaunystę ir talentą "nušauna" lyg žuvėdrą, plaukiančią krantu. Ji dėl šlovės buvo pasiryžusi paaukoti savo artimiausią žmogų, tad kai sulaukia garbės ir pripažinimo, miršta jos sūnelis. Kiekvienas personažas dėl savo asmeninių norų paaukoja kažką labai svarbaus, kas sąlygoja tapimą "tuščiu" žmogumi.

Kalbant apie aktorius, visi savotiškai nuostabūs. Kiekvieno profesionalumas žavėjo mane visas tas tris valandas, kuo labai džiaugiuosi. Neslėpsiu, tačiau viena aktorė mane be galo žavi, tik, gaila, šį kartą jos vaidmuo nebuvo itin šmaikštus ir linksmas. Nepaisant to, vaidmens atlikimas leido susitapatinti su tuo, ką mačiau scenoje. Prisipažinsiu, nusidėjau. Nesugebėjau šiai aktorei atsidėkoti už tai, kad ji prisideda prie mano dvasinio tobulėjimo, dėl to savigrauža daro savo darbą. Prižadu, tai bus ištaisyta.

Didžiausią dėmesį paliko spektaklio dekoracijos ir šviesų dailininko darbas. Tikrai to teatro scenoje dar nebuvau mačiusi, tai kažkas ypatingo ir originalaus. Neslėpsiu, toks sukurtas vaizdas ne tik paleidžia į laisvę žiūrovo vaizduotę, bet ir sukelia sentimentalių prisiminimų, asociacijų. O galbūt tiesiog estetiniu grožiu paglosto žiūrovo akis. Atrodo, paprasti dalykai, tačiau su profesionalo rankos prisilietimu viskas virsta įspūdį didinančiomis spektaklio detalėmis, kurios daugybę kartų sustiprina įspūdį. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie muziką. Paprasta, tačiau ne tokia, kokią žiūrovas yra pratęs girdėti teatre. Prie muzikos  efektų prisilietė ne tik spektaklio pjesei priklausanti klasikinio stiliaus muzika, bet ir elektroninės muzikos elementai, suteikiantys vaidinimui dabarties kvapo. Ką jau kalbėti apie tam tikrus pasikartojančius aktorių judesius, turinčius simbolinę reikšmę.

Iš tiesų, šis spektaklis labai stiprus ir tikrai nėra lengvas. Tai nėra vienas iš tų, kur atėjus nereikėtų net pamąstyti apie simbolių reikšmes ir prasmes ir kita. Nors ir spektaklio programėlėje rašoma, kad tai komedija, ši istorija tikrai nekėlė šypsenos. Anaiptol, sukėlė daugybę sentimentalių prisiminimų, kurie pildė akis ašaromis. Viskas taip artima, taip pažįstama...Juk turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų palietusios šioje pjesėje keliamos problemos. Netgi rašant visus šiuos žodžius, norisi verkti, tik nežinau, kodėl - dėl prisiminimų ar dėl to, kad pasaulyje tiek daug žmonių, kuriuos kamuoja analogiški likimai. Labai sunku rašyti apie "Žuvėdrą", perteikti spektaklio emocijas, nes tai reikia išgyventi pačiam žiūrovui dėl nevienodos kiekvieno asmeninės patirties.

Tai spektaklis, kuris priverčia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, persidėlioti tam tikrus prioritetus, o galbūt ir padeda rasti išeitį iš keblios situacijos. Visi, kurie bent kartą buvo įsimylėję be atsako, gniauš savo karčios patirties ašaras, o tie, kurie dar tik pradeda savo gyvenimą - pasimokys, kaip elgtis tokioje situacijoje. Visus, kuriuos kankina kritika dėl jų nuoširdumo, ras paguodą, o norintys pasigrožėti profesionaliu darbo atlikimu - galės tuo gėrėtis visas tris spektaklio valandas. Tai vienas tų spektaklių, kuriuos norėčiau dar ir dar kartą pamatyti, nesvarbu, kokia būtų bilieto kaina. Tai nėra tas spektaklis, po kurio būna lengva ir gera. Šis priverčia daug ir tyliai mąstyti, apgalvoti viską, kas buvo rodoma, kartu pritaikant tai savo gyvenimui. Tai spektaklis, kuris tobulina žiūrovo sielą, daro žmones geresniais. Dar dabar mąstau apie jį. Galbūt vertėtų nusipirkti bilietus?

"Margarita". Spektaklis, kuris privertė tylėti.

Sekmadienis (gruodžio 22 diena), vakaras. Kalendorius skelbia apie atėjusią žiemą, tačiau kieme nėra nei trupučio to, kas paprastai suteikia šventinę nuotaiką. Apie artėjančias šventes byloja tik padaužų sprogdinamos petardos. Tą vakarą persikėlėme į kalėjimo kamerą, kurioje daugiau nei 25 metus slepiama skaudi moters gyvenimo istorija.

Visas spektaklio veiksmas vyksta nežinia kokio kalėjimo kameroje, kuri, iš pažiūros, panaši į kažkieno jaukių namų kambarį: ant sienų kaba rankdarbiai, lentynose gausu vertingų knygų. Ta šilta namų aplinka sukurta iš visų įmanomų priemonių, kurias leidžia kalėjimo taisyklės, įstatymai. Viskas prasideda nuo jauno advokato pasirodymo šioje kameroje. Gyvenimu trykštantis jaunuolis yra paskirtas atstovauti kalinčiai Margaritai jos teismo metu. Neatsižvelgiant į tai, kad ji šioje kameroje jau praleido ketvirtį amžiaus, jos teismas dar nebuvo įvykęs. Kitaip tariant, ši visam pasauliui žinoma žiauri byla buvo užkritusi kažkur teisėsaugos stalčiuose ir, vykdant šalies reformas, nutarta baigti tirti visas bylas. Ironiška, o kartu ir sunkiai protu suvokiama, tačiau Margarita tiek metų buvo "laikinai sulaikyta".

Margarita kaltinama nunuodijusi savo motiną, prisidėjusi prie brolio nužudymo bei savo kūdikio nuskandinimu. Iš pirmo žvilgsnio tai labai stiprūs kaltinimai moteriai, kuri visa tai padarė, būdama 14 metų, tad niekas nesivargino pasigilinti į tokią situaciją ir nubaudė nusidėjėlę. Niekas nenorėjo įsijausti į dar tuo metu buvusios mergaitės padėtį, suprasti, kodėl taip įvyko. Žmonės tiesiog nusprendė atskirti Margaritą nuo visuomenės, uždarant nepaprasto grožio merginą į purviną ir šaltą kalėjimo kamerą, pasmerkdami joje žūti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors iš tiesų šioje Gėtės "Fausto" istorijoje Margarita yra nukentėjusioji.

Prisimenant šį mokykloje skaitytą kūrinį, svarbu paminėti kelis labai svarbius faktus, kurie taip pat beprotiškai aktualūs ir šio spektaklio veiksme. Faustas - 80 metų daug mokslų baigęs žmogus, dėstytojas, turintis savo mokinius, sudaro sutartį su Mefistofeliu, pasirašydamas krauju. Pastarasis Faustui suteikia jaunystę ir visa, ko jo širdis geidžia mainais į Fausto sielą. Naudodamasis tuo, Faustas užsimano savo grožiu ir jaunyste spinduliuojančios Margaritos, tad apsuka jai galvą su Mefistofelio pagalba. Kadangi tokiems Fausto ir Margaritos meilės santykiams prieštarauja jos mama ir brolis, saugodami jos garbę, tenka imtis žiaurių priemonių. Faustas duoda Margaritai buteliuką su skysčiu, sakydamas, kad tai - migdomieji, kurie leis nepastebimai Faustui įslinkti į Margaritos kambarį. Kaip liepta, Margarita įlašina tris lašelius to skysčio į mamos arbatą. Tačiau Faustui beeinant į Margaritos namus, jam užstoja kelią jos brolis, kurį jis nuduria kardu. Nebelikus jokioms kliūtims, "įsimylėjalių" pora mėgaujasi meilės vaisiais. Ir tik iš ryto Margarita supranta, kad tai buvo ne jokie migdomieji, o nuodai. Brolio kūnas taip pat nebegyvas. Po kurio laiko Margarita pagimdo vaiką, kuri nuskandina upėje.Po tokių nusikaltimų Margarita uždaroma kalėjime.

Jaunam advokatui, kuris siekia karjeros aukštumų, tai puiki proga sužibėti, prisidedant prie didžiulio atgarsio sulaukusios bylos. Vaikinas nori pasirodyti kuo geriau, o po truputį aiškinantis aplinkybes - netgi laimėti bylą, nes supranta, kad tai visiškai realus dalykas. Mat besikalbant su Margarita bei labai įsigilinus į jos ir Fausto bylas išaiškėja daugybė faktorių, kurie atleistų Margaritą nuo mirties, o gal ir kalinimo bausmės. Tuo metu jai tebuvo 14 metų, o Faustui - 80 metų; ji nežinojo, jog į mamos arbatą pila nuodus; apie brolio nužudymą sužinojo tik kitą rytą. Savo sūnaus ji taip pat nenuskandino, o krepšyje paguldytą vaiką paleido plaukti upe, tikėdamasi, kad kažkas jį suras ir paims auginti. Visa tai galima traktuoti kaip nuolankumą meilei, Faustui.

Iš tiesų daugiau pasakoti apie patį veiksmą nėra reikalo, visa tai reikia pamatyti, pajausti pačiam žiūrovui. Žodžiais sunku nupasakoti šio spektaklio jausmą, nuotaiką, emociją, nesvarbu, kad ji labai stipri. Tiesiog tam trūksta žodžių. Meilė persipina su nuolankumu, pasiaukojimu, noru atgimti, būti laisvai. Beribė meilė tam, kuris atėmė artimiausius žmones dėl vienos meilės nakties. Net ir būdamas miręs, Faustas yra Margaritos minčių valdovas, jos sielos savininkas. Nors labai paprastai, bet efektyviai pavaizduojami tam tikri dalykai, tokie kaip naštos nusimetimas nuo širdies.

Tai vienas tų spektaklių, kuris paliko labai labai gilų įspūdį. Patyriau daug pirmų kartų. Pirmą kartą mažojoje salėje, pirmą kartą matau verkiančią aktorę, pirmą kartą visai per žingsnį nuo manęs nešamas tas mirties simbolis, apie kurį nepasakosiu (tebūnie tai būna intriga). Turbūt tai pirmas spektaklis, po kurio man mažiausiai valandą nesinorėjo šnekėti. Bet ne dėl to, kad trūktų žodžių, tiesiog - šokiravo. Kaip ir minėjau, sunku nupasakoti tai žodžiais, tačiau dar dabar puikiai jaučiu šį jausmą. Keista, galbūt šis gyvas reiškinys nuo šiol yra ir mano sielos valdovas?

Lenkiu žemai galvą aktoriams, o ypač - Astai Preidytei, už tokį įsijautimą į vaidmenį. Patikėjau kiekvienu žodžiu, kiekvienu judesiu ar žvilgsniu. 

Mano nuomone, šis spektaklis nuostabus savo emocine verte, tad vertinu TEIGIAMAI. Jis ne tik privertė pamąstyti apie tokias situacijas, kuomet mes patys nuteisiame žmones, net neįsigilinę į jų situacijas, aplinkybes, bet ir parodė tam tikrų sprendimų, kuriuos reikia bene kasdien priimti, pasekmes. Vienareikšmiškai REKOMENDUOJU šią dramą tiems, kurie išsiilgę kitokių emocijų, nei susiduria kasdienybėje, neranda tinkamiausio kelio, priimant tam tikrus sprendimus, grožinės literatūros mylėtojams bei tiems, kurie nori dvasiškai patobulėti. Tai tikrai daro žmones geresniais, ir tai sakau nepataikaudama, o nuoširdžiai.

Jei sudomino, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/margarita-m-zalyt/

Daugiau apie spektaklius informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

Netikra žiema, tačiau tikra akcija

Na ką, atėjo tas metų laikas, kuomet visa gamta užsikloja balta sniego antklode. Viskas aplinkui balta, tyra ir taip švelniai pavojinga, širdį užlieja ramybė. Laukimas. Kiekvienas žmogus tokiu metų laiku laukia jam artimo dalyko: kas religinių švenčių, kas Kalėdų senelio, o kas - kūčių naktį aplankančių mirusiųjų.  Galbūt laukiam to stebuklingo meto, kad, praradę tikėjimą paprastumu bei meilę artimiesiems, patikėtume paslaptinga magija, taip grįždami į savo vaikystės laikus, kuomet iš tiesų laukėme senio šalčio su pilnu maišu dovanų. Tai kaip atlygis už per metus padarytus gerus darbus, kurie nepraslysta pro akis tiems, kurie tai vertina ir kuriems tai iš tiesų rūpi. Žiema susijusi su dvasinės ramybės būsena, susimąstymo apie praėjusį laiką metas. Prisiminę savo klaidas galime dar kartą pasimokyti iš jų ir sau širdyje prisiekti stengtis būti geresniais žmonėmis, nei buvome šiemet. Tai vadinama dvasiniu tobulėjimu.

Jau gruodžio vidurys, o už lango esantis vaizdas panašesnis į pavasarį: medžiai nuogi; žolė žalia, tačiau nepanašu, jog būtų gyva; purvynai, kelios balos ir truputis nešvaraus sniego kiemo pakraščiuose. Atrodo, jog sieninis kalendorius pradėjo meluoti. Labai tikiuosi kuo greičiau pamatyti tikros žiemos požymius, kurie išsklaidytų abejones dėl šios žiemos tikrumo. Ir šiaip, kad nebebūtų liūdna ir galėtume džiaugtis tikros žiemos linksmybėmis.

Vis kalbu apie laukimą. Ir tai turbūt labai normalu, nes visgi laukimo metas, ar ne? Laukiu daugybės dalykų, bet norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų. Tai - spektaklis, kurio dar nesu mačiusi. Tradiciškai, pamačiusi "Facebook" socialiniame tinklapyje įrašą apie Juozo Miltinio dramos teatro rengiamą akciją, net nesudvejojau ir nusprendžiau dalyvauti. Pasirinkau žiūrėti spektaklį "Margarita", kuris bus rodomas gruodžio 22 d. 18 val. Vaistas nuo pastaruoju metu smaugiančių problemų, intrigų, sielvarto ir kitų blogybių. Siūlau ir kitiems, norintiems pabėgti nuo žiaurios kasdienybės, apsilankyti teatre, kur ne tik tobulėjama kaip asmenybė, bet ir randami problemų sprendimo būdai, kurių kartais taip reikia...

Skambanti Bethoveno "Mėnulio šviesai" mąstau apie gerus dalykus, į kuriuos šiuolaikinis žmogus neatkreipia dėmesio. Viskas, kas paprasta, prarado vertę. Visi norime kažko ypatingai naujo, išskirtinio ar labai brangaus, kad kaimynai ar praeiviai pagalvotų: "va, šitas žmogus turi pinigų". Bet ar mums to iš tiesų reikia? Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Nepatikėsite, kiek nedaug. O jei žmogus mano kitaip - netekęs kažko supras, kad prarado viską.

"Mano šeima". Kas nutinka, kai nustojama kalbėtis.

Lapkričio 22 diena. Vakaras. Lauke jau senokai sutemę. Už lango lyja lietus lyg norėdamas nuplauti visos savaitės vargus. Tik čia, Juozo Miltinio dramos teatre, nelyja. Salėje daugybė žmonių, norinčių bent kuriam laikui patekti toli nuo šalto lietuviško rudens. Ir štai, šį vakarą persikeliame į Italiją! XX amžiaus 6 dešimtmetis. Paprasti italų šeimos namai.

Kaip ir minėjau, veiksmo vieta - visuomenės pagarbą užsitarnavusios Stiljanų šeimos namai. Spektaklis prasideda dviejų draugų pokalbiu apie ketinimą išvykti į Paryžių, norint siekti karjeros. Atminty įstrigo Bepės Stiljano draugo apranga, kurią turbūt dabartinis žmogus pavadintų kiek per mažai vyriška. Bepė svarsto, ar reikia sakyti tėvui apie jo būsimą kelionę, nes mano, kad tėvas labai supyks dėl tokio sūnaus noro ir kelionės planai nueis veltui. Atrodo, viskas įprasta kaip ir kiekvienoje šeimoje: tėvai nenori paleisti vaikų, nes jaučiasi už juos atsakingi, o vaikai nori kuo greičiau pradėti savo gyvenimą be tėvų pagalbos, tuo tarpu ir pranokti savo gimdytojus. Tačiau iš tiesų šioje šeimoje slepiasi daug rimtesnių problemų...

Šeimos galva - Alberto Stiljano - radijo laidų vedėjas, labai gerbiamas visuomenėje žmogus, turintis daug įtakingų ryšių bei uždirbantis gerą atlyginimą siekia, kad jo vaikai gautų geriausią: sūnus užimtų laisvą darbo vietą radijo stotyje, dukra laimingai ištekėtų ir sukurtų savo gyvenimą. Visą laiką vaikus auklėjęs griežtai, reikalavęs nuolankumo, geriausių rezultatų net nepastebi, kaip viskas pradeda slysti iš rankų. Jo žmona - Elena Stiljano - dienas leidžia kartu su draugėmis klube, kur per dienas žaidžia kortomis. Vyrui nežinant, ponia Stiljano pralošia didžiulę sumą pinigų draugėms, kurios spaudžia atiduoti skolas. Tuo tarpu sūnus Bepė, patikėjęs savo neaiškios orientacijos (tegul man atleidžia žmonės, kurie dėl tokio išsireiškimo gali įsižeisti) draugo pažadais apie stulbinančią milijoninę karjerą Prancūzijoje, kurią Bepė turėtų padaryti kaip garsus menininkas, filmų aktorius ir šiaip nuostabaus grožio žmogus. Jo sesuo Rozarija savo gyvenimo dienas leidžia besimėgaudama įvairaus pobūdžio pramogomis kartu su savo sužadėtiniu Korado, kuris nepaisant to, kad ją labai myli, dalina jai antausius dėl menkniekių. Rozarija to stengiasi nesureikšminti ir visuomet atleidžia tokį Korado elgesį.

Nepaisant sudėtingų šeimos narių asmenybių, šeimą slegia viena didžiulė problema - nesusikalbėjimas. Kiekvienas iš jų yra skirtingos asmenybės, turinčios savo poreikius, gyvenimo tikslus bei norintys įtvirtinti savąjį "aš" šiame pasaulyje. Tik bėda ta - nei vienas nenori klausyti savo artimųjų. Kuomet negirdimi esminiai dalykai, prasideda teisimas dėl tam tikrų poelgių. Kiekvienas daro ką tinkamas, ir niekas negali tam paprieštarauti. Galiausiai, o kas gi išgirs tuos prieštaravimus? Tai šeima, kurioje niekuomet nėra kalbama apie šeimos problemas, kiekvieno iš šeimos narių poelgius ar kitus svarbius dalykus. Dėl paprasčiausio nesikalbėjimo šeimą ištinka didžiulės problemos Negana to, apie tai praneša visa vietinė spauda. 

Turbūt vertėtų paminėti, kad visi aktoriai buvo savaip nuostabūs ir kiekvienas idealiai įgyvendino savo vaidmenį. Kiekviena personalijos temperamento spalva buvo išpildyta puikiai, tad net ir didžiulių problemų slegiamas vaidinimas buvo spalvingas. AČIŪ, AKTORIAI, JUMS UŽ TAI, KAD SUGEBATE ĮSIKŪNYTI Į BET KIENO KAILĮ. Lenkiuosi Jums!

Kiekvienas spektaklis turi jam būdingą sceną, kuri tampa lyg ir to vaidinimo vizitine kortele. Pastarasis nėra išimtis. Sau susidariau matytų spektaklių įspūdingiausių epizodų sąrašą, tad ties šiuo spektakliu rašausi kiek keistą momentą. Turbūt labiausiai įstrigęs vaidinimo epizodas buvo Alberto ketinimas pasikarti, sužinojus apie žmonos skolas. Tuomet, užlipęs ant pakylos, jis išsivėrė kelnių diržą, apsirišo juo kaklą ir bandė kartis, o tuo tarpu pradėjo skristi šviestuvai. Tai atrodė beprotiškai įspūdingai ir įsimintinai, kažkiek mistiškai ir nekasdieniškai, taip pat, kaip ir pačios savižudybės reiškinys. Laimei, šis epizodas pasibaigė iš dalies laimingai.

Chaotišką šeimos vaizdą keičia momentai, kuomet į diktatūrinį šeimos valdymą linkęs tėvas pagaliau pradeda kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tai, ką jis pasako kiekvienam šeimos nariui labai griebia už širdies. Nemeluosiu, tikrai norėjosi verkti. Bet ne dėl to, kad būtų gaila spektaklio veikėjų, o gaila savęs... dėl savo tylėjimo ir nesugebėjimo pamatyti tai, kas akivaizdu, išgirsti, ko nori artimas ir galiausiai - juk kartais ir mūsų niekas negirdi, kuomet sakome nepaprastai svarbius dalykus. Tėvo ir dukters pokalbis mane paveikė ypatingai stipriai. Dar dabar, prisiminusi jį, vos tramdau ašaras. Nesigilinsiu į asmeniškumus, bet tai buvo taip arti manęs... kaip dar nei karto teatras nebuvo arti mano gyvenimo. O juk kiekviename vaidinime mes randame nors dalelę savęs! Tas nepaprastas pokalbis leido pripažinti, kad buvimas kitokia, nei visi kiti, nėra nuodėmė. Kad nesu viena tokia, kuri meluoja, kad pritaptų prie bendraamžių, draugų. Tas melas tik toks, kad pačiai neskaudėtų, be jokių piktų kėslų ar išskaičiavimų. Tik tam, jog visi matytų susikurtą, visiems universalų, veidą. Juk niekas nemėgsta kitokių.

Spektaklio veiksmo neatpasakosiu, nes norėčiau, kad kuo daugiau žmonių, kuriems rūpi jų gyvenimai, jų šeimos ir likimai, perskaitę šį mano įrašą pamatytų jį patys. Kad savaip suprastų ir sau pritaikytų, o pritaikę, tuo ir pasinaudotų, priimant svarbius sprendimus. 

Pamaniau, kad esu kvaiša, kuomet susikaupusios ašaros vos tilpo akyse. Kaip gi galiu verkti spektaklio metu, kuomet visi žiūrovai mėgaujasi tomis nepaprastomis akimirkomis? Ir tuomet salės viduryje pamačiau vieną moterį, net kūkčiojančią nuo verksmo. Ji verkė iš visos širdies, o tas jos skausmas, nors ir tyliai, girdėjosi net paskutinėse eilėse. Šalia sėdėję žmonės nereagavo į tokį moters elgesį, kas sukėlė mano nuostabą. Galbūt tik aš tai girdėjau? Galiausiai pasibaigus spektakliui pamačiau ir daugiau žmonių, kurių akys buvo kiek paraudusios nuo vienos kitos ašaros, tad supratau, kad ne mane vieną taip paveikė vaidinimas.

Iš tiesų vis dar gerklėje jaučiu tą gumulą, kuris atsiranda, kai skaudu ir norisi išsiverkti. Širdyje šiek tiek skaudu dėl vaidinimo ir asmeninio gyvenimo panašumų. Tikrai labai privertė susimąstyti apie tą ratą žmonių, kuriuos turėtume laikyti pačiais svarbiausiais gyvenime.  Išėjus iš teatro viduje buvo taip tuščia.. O tą tuštumą tegali užpildyti apmąstymai visko, ką turi kas dieną.

Kalbant apie spektaklio vertinimą, tai kitokio vertinimo nei TEIGIAMAI ir negali būti. Pati jo mintis, dialogai, situacijos man davė daug peno mąstymui, o ir atmerkė akis prieš darant klaidas, priimant svarbius sprendimus. Nepaisant to, kad viskas, ką rašiau, yra ganėtinai liūdna, tai visgi yra tragiKOMEDIJA, tad tikrai spektaklio metu buvo progų ir pasijuokti iš personalijų temperamento, juokingų posakių bei kostiumų. REKOMENDUOJU visiems, kurie nori pasijuokti iš savo kasdienybės, tačiau kartu ir pamąstyti apie savo poelgius, vertybių prioritetus ir kitus dvasiškai svarbius dalykus. Sielos gydymo poveikis matomas "plika akimi".

Tai tėra mano nuomonė, įspūdžiai ir emocijos, o visa kita rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/mano-seima-eduardo-de-filippo/.

Daugiau informacijos apie rengiamus spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/