2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

"Chefecas arba visi nori gyventi"

Taigi, dar viena premjera išvydo pasaulį Juozo Miltinio dramos teatre. Tai įvyko mistišką ir prietarais apipintą dieną - kovo 13-ąją, penktadienį, vakare. Nežinau, kas būtų nutikę, jei prie viso to dar ir mėnulio pilnatis puoštų dangų. Eidama link teatro negalėjau net pagalvoti, kaip visi šie sutapimai ir prietarai apie galimas nelaimes bus aktualūs teatre ir kokia nelaimė lauks visų susirinkusiųjų. Keista, į šią premjerą susirinko ganėtinai daug žmonių, lyginant su ankstesnėmis premjeromis, tačiau apie tai vėliau. Pagaliau užgesta šviesos...

Spektaklis prasideda scena, kurioje miegodamas Chefecas sapnuoja mirusius visus vaidinimo veikėjus, kurie glaudiai susiję su pačiu Chefecu. Išsigandęs, jis pabunda ir supranta, kad tai tebuvo sapnas. Kad išsklaidytų prisiminimus apie tai, nusprendžia pasimėgauti rytinės kavos puodeliu. Išgerti kavos nusprendžia ir Chefeco giminaitis - ponas Teiglachas. Pastarasis su šeima (žmona ir dukra) atsikraustė į Chefeco namus, mirus jo mamai, kuri buvo Teiglacho giminaitė. Viskas, atrodo, "normalu", tačiau išgirdus jų dialogą apie kavą, suprantama, kad situacija yra žymiai rimtesnė nei galėjai numanyti. Vėliau pasirodo Klamnasėja, Teiglacho žmona, apsiavusi naujais bateliais, kuriuos priverčia girti Chefecą. Toliau besivystantis veiksmas dar labiau šokiruoja.

Tai spektaklis apie žmones, kurie jaučiasi laimingi tik šalia nelaimingųjų. O jei visgi nėra tų nelaimingųjų, jie išsirenka silpnesnį ir tyčiojasi iš jo, kad jų niekinga laimė taptų laimės Olimpu prieš "aukos" nelaimes. Tai apie žmones, kurie nesivaržo tyčiotis ir niekinti savo artimojo ir anaiptol, dar labiau stengiasi pakenkti jam, sutrypti su žemėmis, kad pasijaustų laimingesniais. Tie žmonės visiškai pamiršta humaniškumo principus ir "mėgaujasi" patyčių "malonumu", kuris suteikia galimybę menkinant kitą iškilti pačiam visiškai neįdedant į tai pastangų. Ir visa tai pasiekia tokia viršūnę, kad patyčių auka galiausiai išsirengia nuogai prieš visuomenę, taip sudarydamas didžiausios gėdos situaciją, vildamasis, jog tai kada nors baigsis ar bent jau atsibos tyčiotis iš to, kuris pasiduoda. Tačiau taip nėra. Ir tai veda link lengviausio kelio - savižudybės. Sakytume, yra kitų alternatyvų, kaip susidoroti su iškilusiomis problemomis, tačiau kai visi aplinkiniai nusiteikę prieš tave, netgi tavo geriausias draugas dėl savo reputacijos išduoda tave, tuomet nebesvarstai apie tai, kad po tokio pasirinkimo kelio atgal nebus. 

Iš tiesų, labai stiprus spektaklis savo mintimi ir esme. Jei ne tam tikras komercinis sprendimas, paverčiantis šį spektaklį preke, rašyčiau stiprų 10, bet dabar turiu rašyti 8. Labai mėgstu įsiminti tam tikrą spektaklio detalę, kuri visuomet man primintų apie matytą vaidinimą. Ir šiuo atveju maniau, kad tai bus nepaprasto grožio dekoracijos ir disco rutulys, tačiau visa tai iš atminties lyg ištrynė būtent tas epizodas, kuris gilų ir prasmingą spektaklį pavertė... preke! Na, bet tai yra režisieriaus sprendimas, galbūt be to spektaklis būtų nežavus. 

Labai patiko tam tikros interpretacijos formos, kurios taikliai pavaizdavo kai kurias visuomenines vietas. Viena jų, šokių klubas. Viskas buvo padaryta taip gerai, kad tikrai patikėjau, jog už durų yra šokių aikštelė, kurioje šviečia įvairios diskotekų šviesos. Tranki muzika, pakampiais "besiglamžančios" porelės ir netinkama apranga - visa tai gali pamatyti penktadienio vakarą šalia bet kurio naktinio klubo durų. Taip pat patiko kabako aplinka, o labiausiai - aplink stulpą šokanti mergina. Lygiai tokias jas ir įsivaizduoju: nemažai išgėrusias, vos bepastovinčias ant kojų, apsirengusias iššaukiančiais drabužiais, ryškiu makiažu ir, svarbiausia, įsivaizduojančias, jog yra beprotiškai gražios. Šaunuolė Aktorė, perteikusi šį vaidmenį, reikalaujantį nemažai drąsos.

Tiesa, būtų nuodėmė neaptarti pačio spektaklio profesionalumo. Patiko idėja vienoje scenoje vaidinti profesionalams kartu su būsimais profesionalais. Manau, kad nors tai buvo pirmas toks bandymas, tačiau netgi labai vykęs. Traktuočiau tai kaip bene geriausią būdą jaunimui eiti link tobulėjimo profesiniu atžvilgiu. Nors ir jautėsi vietomis, kad scenos vilkai tempia jaunimą, tačiau jaunimas savo energingumu palaikė spektaklio ekspresiją.  Žinoma, prieš visus vaidinusius aktorius nulenkiu galvą, nes "piešti" tokį sunkų spektaklį reikia daug daug profesionalumo ir noro tobulėti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti sunku pagrindinio vaidmens atlikėjui Tadui Gryn, kai turėjo įsijausti į patyčias patiriančio jaunuolio kailį. 

Taigi, šis spektaklis yra kitoks visomis prasmėmis: scenoje pasirodo ne tik nauji, bet ir seniai dirbantys aktoriai; jame vaidina kviestinė žvaigždė - Tadas Gryn; spektaklis turi gilią prasmę, kuriai suvokti reikia laiko, tačiau suvokus, tai labai paliečia; nors ir tai rimta pjesė, ji kartu yra ir prekė žiūrovui, kuri didžiajai daliai žmonių turėtų būti "skani". Galėčiau vardinti ir vardinti, tačiau geriau, kad žiūrovas pats įvardintų likusius "kitoniškumus". Man šis vaidinimas labai patiko, todėl vertinu teigiamai. Kam rekomenduoju? Tiems, kurie nori teatro scenoje pamatyti kažką naujo, iššūkius mėgstantiems ir nebijantiems pamatyti nuogos tiesos, norintiems suprasti, kaip jaučiasi žmogus, iš kurio tyčiojasi kiti ir tiems, kurie nori gauti atsakymus į rūpimus egzistencinio pobūdžio klausimus, susijusius su savižudybės tema. 


Daugiau apie šį spektaklį rasite štai čia