2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

"Margarita". Spektaklis, kuris privertė tylėti.

Sekmadienis (gruodžio 22 diena), vakaras. Kalendorius skelbia apie atėjusią žiemą, tačiau kieme nėra nei trupučio to, kas paprastai suteikia šventinę nuotaiką. Apie artėjančias šventes byloja tik padaužų sprogdinamos petardos. Tą vakarą persikėlėme į kalėjimo kamerą, kurioje daugiau nei 25 metus slepiama skaudi moters gyvenimo istorija.

Visas spektaklio veiksmas vyksta nežinia kokio kalėjimo kameroje, kuri, iš pažiūros, panaši į kažkieno jaukių namų kambarį: ant sienų kaba rankdarbiai, lentynose gausu vertingų knygų. Ta šilta namų aplinka sukurta iš visų įmanomų priemonių, kurias leidžia kalėjimo taisyklės, įstatymai. Viskas prasideda nuo jauno advokato pasirodymo šioje kameroje. Gyvenimu trykštantis jaunuolis yra paskirtas atstovauti kalinčiai Margaritai jos teismo metu. Neatsižvelgiant į tai, kad ji šioje kameroje jau praleido ketvirtį amžiaus, jos teismas dar nebuvo įvykęs. Kitaip tariant, ši visam pasauliui žinoma žiauri byla buvo užkritusi kažkur teisėsaugos stalčiuose ir, vykdant šalies reformas, nutarta baigti tirti visas bylas. Ironiška, o kartu ir sunkiai protu suvokiama, tačiau Margarita tiek metų buvo "laikinai sulaikyta".

Margarita kaltinama nunuodijusi savo motiną, prisidėjusi prie brolio nužudymo bei savo kūdikio nuskandinimu. Iš pirmo žvilgsnio tai labai stiprūs kaltinimai moteriai, kuri visa tai padarė, būdama 14 metų, tad niekas nesivargino pasigilinti į tokią situaciją ir nubaudė nusidėjėlę. Niekas nenorėjo įsijausti į dar tuo metu buvusios mergaitės padėtį, suprasti, kodėl taip įvyko. Žmonės tiesiog nusprendė atskirti Margaritą nuo visuomenės, uždarant nepaprasto grožio merginą į purviną ir šaltą kalėjimo kamerą, pasmerkdami joje žūti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors iš tiesų šioje Gėtės "Fausto" istorijoje Margarita yra nukentėjusioji.

Prisimenant šį mokykloje skaitytą kūrinį, svarbu paminėti kelis labai svarbius faktus, kurie taip pat beprotiškai aktualūs ir šio spektaklio veiksme. Faustas - 80 metų daug mokslų baigęs žmogus, dėstytojas, turintis savo mokinius, sudaro sutartį su Mefistofeliu, pasirašydamas krauju. Pastarasis Faustui suteikia jaunystę ir visa, ko jo širdis geidžia mainais į Fausto sielą. Naudodamasis tuo, Faustas užsimano savo grožiu ir jaunyste spinduliuojančios Margaritos, tad apsuka jai galvą su Mefistofelio pagalba. Kadangi tokiems Fausto ir Margaritos meilės santykiams prieštarauja jos mama ir brolis, saugodami jos garbę, tenka imtis žiaurių priemonių. Faustas duoda Margaritai buteliuką su skysčiu, sakydamas, kad tai - migdomieji, kurie leis nepastebimai Faustui įslinkti į Margaritos kambarį. Kaip liepta, Margarita įlašina tris lašelius to skysčio į mamos arbatą. Tačiau Faustui beeinant į Margaritos namus, jam užstoja kelią jos brolis, kurį jis nuduria kardu. Nebelikus jokioms kliūtims, "įsimylėjalių" pora mėgaujasi meilės vaisiais. Ir tik iš ryto Margarita supranta, kad tai buvo ne jokie migdomieji, o nuodai. Brolio kūnas taip pat nebegyvas. Po kurio laiko Margarita pagimdo vaiką, kuri nuskandina upėje.Po tokių nusikaltimų Margarita uždaroma kalėjime.

Jaunam advokatui, kuris siekia karjeros aukštumų, tai puiki proga sužibėti, prisidedant prie didžiulio atgarsio sulaukusios bylos. Vaikinas nori pasirodyti kuo geriau, o po truputį aiškinantis aplinkybes - netgi laimėti bylą, nes supranta, kad tai visiškai realus dalykas. Mat besikalbant su Margarita bei labai įsigilinus į jos ir Fausto bylas išaiškėja daugybė faktorių, kurie atleistų Margaritą nuo mirties, o gal ir kalinimo bausmės. Tuo metu jai tebuvo 14 metų, o Faustui - 80 metų; ji nežinojo, jog į mamos arbatą pila nuodus; apie brolio nužudymą sužinojo tik kitą rytą. Savo sūnaus ji taip pat nenuskandino, o krepšyje paguldytą vaiką paleido plaukti upe, tikėdamasi, kad kažkas jį suras ir paims auginti. Visa tai galima traktuoti kaip nuolankumą meilei, Faustui.

Iš tiesų daugiau pasakoti apie patį veiksmą nėra reikalo, visa tai reikia pamatyti, pajausti pačiam žiūrovui. Žodžiais sunku nupasakoti šio spektaklio jausmą, nuotaiką, emociją, nesvarbu, kad ji labai stipri. Tiesiog tam trūksta žodžių. Meilė persipina su nuolankumu, pasiaukojimu, noru atgimti, būti laisvai. Beribė meilė tam, kuris atėmė artimiausius žmones dėl vienos meilės nakties. Net ir būdamas miręs, Faustas yra Margaritos minčių valdovas, jos sielos savininkas. Nors labai paprastai, bet efektyviai pavaizduojami tam tikri dalykai, tokie kaip naštos nusimetimas nuo širdies.

Tai vienas tų spektaklių, kuris paliko labai labai gilų įspūdį. Patyriau daug pirmų kartų. Pirmą kartą mažojoje salėje, pirmą kartą matau verkiančią aktorę, pirmą kartą visai per žingsnį nuo manęs nešamas tas mirties simbolis, apie kurį nepasakosiu (tebūnie tai būna intriga). Turbūt tai pirmas spektaklis, po kurio man mažiausiai valandą nesinorėjo šnekėti. Bet ne dėl to, kad trūktų žodžių, tiesiog - šokiravo. Kaip ir minėjau, sunku nupasakoti tai žodžiais, tačiau dar dabar puikiai jaučiu šį jausmą. Keista, galbūt šis gyvas reiškinys nuo šiol yra ir mano sielos valdovas?

Lenkiu žemai galvą aktoriams, o ypač - Astai Preidytei, už tokį įsijautimą į vaidmenį. Patikėjau kiekvienu žodžiu, kiekvienu judesiu ar žvilgsniu. 

Mano nuomone, šis spektaklis nuostabus savo emocine verte, tad vertinu TEIGIAMAI. Jis ne tik privertė pamąstyti apie tokias situacijas, kuomet mes patys nuteisiame žmones, net neįsigilinę į jų situacijas, aplinkybes, bet ir parodė tam tikrų sprendimų, kuriuos reikia bene kasdien priimti, pasekmes. Vienareikšmiškai REKOMENDUOJU šią dramą tiems, kurie išsiilgę kitokių emocijų, nei susiduria kasdienybėje, neranda tinkamiausio kelio, priimant tam tikrus sprendimus, grožinės literatūros mylėtojams bei tiems, kurie nori dvasiškai patobulėti. Tai tikrai daro žmones geresniais, ir tai sakau nepataikaudama, o nuoširdžiai.

Jei sudomino, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/margarita-m-zalyt/

Daugiau apie spektaklius informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Netikra žiema, tačiau tikra akcija

Na ką, atėjo tas metų laikas, kuomet visa gamta užsikloja balta sniego antklode. Viskas aplinkui balta, tyra ir taip švelniai pavojinga, širdį užlieja ramybė. Laukimas. Kiekvienas žmogus tokiu metų laiku laukia jam artimo dalyko: kas religinių švenčių, kas Kalėdų senelio, o kas - kūčių naktį aplankančių mirusiųjų.  Galbūt laukiam to stebuklingo meto, kad, praradę tikėjimą paprastumu bei meilę artimiesiems, patikėtume paslaptinga magija, taip grįždami į savo vaikystės laikus, kuomet iš tiesų laukėme senio šalčio su pilnu maišu dovanų. Tai kaip atlygis už per metus padarytus gerus darbus, kurie nepraslysta pro akis tiems, kurie tai vertina ir kuriems tai iš tiesų rūpi. Žiema susijusi su dvasinės ramybės būsena, susimąstymo apie praėjusį laiką metas. Prisiminę savo klaidas galime dar kartą pasimokyti iš jų ir sau širdyje prisiekti stengtis būti geresniais žmonėmis, nei buvome šiemet. Tai vadinama dvasiniu tobulėjimu.

Jau gruodžio vidurys, o už lango esantis vaizdas panašesnis į pavasarį: medžiai nuogi; žolė žalia, tačiau nepanašu, jog būtų gyva; purvynai, kelios balos ir truputis nešvaraus sniego kiemo pakraščiuose. Atrodo, jog sieninis kalendorius pradėjo meluoti. Labai tikiuosi kuo greičiau pamatyti tikros žiemos požymius, kurie išsklaidytų abejones dėl šios žiemos tikrumo. Ir šiaip, kad nebebūtų liūdna ir galėtume džiaugtis tikros žiemos linksmybėmis.

Vis kalbu apie laukimą. Ir tai turbūt labai normalu, nes visgi laukimo metas, ar ne? Laukiu daugybės dalykų, bet norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų. Tai - spektaklis, kurio dar nesu mačiusi. Tradiciškai, pamačiusi "Facebook" socialiniame tinklapyje įrašą apie Juozo Miltinio dramos teatro rengiamą akciją, net nesudvejojau ir nusprendžiau dalyvauti. Pasirinkau žiūrėti spektaklį "Margarita", kuris bus rodomas gruodžio 22 d. 18 val. Vaistas nuo pastaruoju metu smaugiančių problemų, intrigų, sielvarto ir kitų blogybių. Siūlau ir kitiems, norintiems pabėgti nuo žiaurios kasdienybės, apsilankyti teatre, kur ne tik tobulėjama kaip asmenybė, bet ir randami problemų sprendimo būdai, kurių kartais taip reikia...

Skambanti Bethoveno "Mėnulio šviesai" mąstau apie gerus dalykus, į kuriuos šiuolaikinis žmogus neatkreipia dėmesio. Viskas, kas paprasta, prarado vertę. Visi norime kažko ypatingai naujo, išskirtinio ar labai brangaus, kad kaimynai ar praeiviai pagalvotų: "va, šitas žmogus turi pinigų". Bet ar mums to iš tiesų reikia? Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Nepatikėsite, kiek nedaug. O jei žmogus mano kitaip - netekęs kažko supras, kad prarado viską.