2018 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

E. Matulaitės "Kokio gražumo saulė". Mažas saulės spindulėlis tamsiuose istorijos puslapiuose

Lapkričio 7-osios vakaras. Atrodo, kad ruduo pamiršo kelią grįžimui į mūsų gamtą, nors nuo medžių nukritę lapai jau gerokai anksčiau ryškiomis spalvomis nuspalvino pakeles. Kažkaip keistai gera ir ramu širdyje. Ramiu, lėtu žingsniu lyg nujausdama būsimus įvykius, patraukiu link Juozo Miltinio dramos teatro. "PREMJERA" - su džiugesiu sau kartoju mintyse ir apsidairiusi suprantu, kad ne aš viena tokiu tik rudeniui būdingu ėjimo tempu judu link mūsų laukiančios laiko mašinos. Vos tik nusirengusi savo paltą suprantu, kad šis spektaklio seansas bus ypatingas ne tik tuo, jog tai yra premjera, bet ir atmosfera, kurią netyčia (o gal ir tyčia?) sukurs susirinkę žiūrovai. Mano nuostabai, judant link teatro mažosios salės mane sustabdo teatro darbuotojas ir pakviečia užeiti bei patogiai įsitaisyti dar niekuomet nelankytoje mažoje teatro salėje, kurios durys mums besikalbant paslaptingai prasiveria. Su nekantrumu užeinu į salę ir, lyg norėdama pasislėpti nuo viso pasaulio, atsisėdu kažkur gale. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios apsidairau į pilnai prisipildžiusią salę ir suvokiu, kad šį vakarą žiūrovai ypatingi - tai žmonės, kurie tam tikra prasme yra susiję su tremties laikotarpiu, savo amžiumi įpareigojantys pasitempti ir šalia jų elgtis ypatingai drausmingai. Tą akimirką visai nevalingai susigėstu dėl savo jauno amžiaus ir menko gyvenimiško patyrimo, tačiau užgesus šviesoms, kartu su visais pasileidžiu į pasakojamą istoriją.

XX a., Lietuva, pavasaris. Mergaitė, bėgdama lauku, pyksta ant ryškiai šviečiančios saulės, kurios spinduliai jai trukdo matyti saulę. Pykdama, tačiau kartu ir grožėdamasi didžiule ir ryškia saule, mergaitė prisipažįsta sau, kad nors ir negali gerai pažiūrėti į saulę, ji labai graži. Tuo metu rankutėje spausdama lašinių gabalėlį ji net baisiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti, kad būtent ši akimirka, kurios dabar ji tinkamai neįvertina, greitu metu taps tokia brangia... Dėl tuomet vykdomų masinių tremčių į Sibirą, mergaitė, kartu su šeima, yra pasiunčiami į kančios kelią Rusijos platybėse. Mergaitė per stebuklą lieka su mama ir mažesniu broliu, kurie sunkiai, tačiau ištveria ilgą, kelias savaites trukusią, kelionę iki tremties vietos. Protu nesuvokiamas šaltis, nuolatinė drėgmė, maitinimasis šiltu vandeniu, kuomet kūnas reikalauja maisto, gyvenimas "barakuose" antisanitarinėmis sąlygomis, gyvenamosios vietos keitimas, nuolatinis nuovargis ir nepakankamas poilsis - visa tai lydi tuometinę mergaitės kasdienybę, kuri savo išgyvenimus perteikia rašydama savo prisiminimus.

Tai istorija apie lietuvių tautai skaudų istorijos periodą, kuomet okupantai savo žiaurumą ir žmogiškųjų vertybių praradimą realizavo tokiais būdais kaip tremtys priverstiniams darbams į Rusijos gilumą - Sibirą. Dažnai žmonės be jokios kaltės ir įrodymų būdavo baudžiami viena skaudžiausių bausmių - atskyrimu nuo savo tėvynės, šaknų ir artimųjų. Šioje istorijoje gausu tikėjimo gyvenimu, kuomet aplinka yra paskendusi tamsoje ir neviltyje. Vienomis didžiausių vertybių yra keliamos besąlygiška meilė, pasiaukojimas dėl kito, išlikimas morališkai teisingu žmogumi net ir sunkiausiu gyvenimo periodu, kuomet tenka kovoti dėl išgyvenimo. Moteriška stiprybė ir motiniški instinktai it variklis veda į priekį moterį, kuri atskirta nuo savo tėvynės ir vyro, netekusi mažylio ir besirūpinanti dukrele gali perbristi giliausias pusnis vardan mažo kąsnelio maisto. 

Nelabai mėgstu monologus, nes jie savotiškai mane migdo, tačiau šis mane sukrėtė. Spektaklio aplinka buvo ganėtinai intymi, o pasakojamos istorijos prasmę sustiprino teatro salėje susirinkę taip pat tremtyje buvę žmonės. Netyčiomis karts nuo karto pamatydavau žiūrovų ašaras ir bandydama įsivaizduoti, kad tie žmonės visa tai patyrė patys, susigraudinau pati. Supratau, kad visos dabartinės mano (o ir turbūt didžiosios dalies šiuolaikinio jaunimo) problemos yra niekai, palyginus su kuo, kuo gyveno mano amžiaus žmonės prieš beveik šimtmetį. Turint tokį suvokimą, kiekvienas oro įkvėpimas man tapo žymiai brangesnis nei buvo iki tol. Galbūt prie tokios emocinės savijautos prisidėjo ir neseniai kino teatre matytas filmas "Tarp pilkų debesų", kuris perteikiamais išgyvenimais yra labai panašus į spektaklį, tačiau tai nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad tai privertė mane iš naujo įvertinti tai, ką turiu kiekvieną dieną, ir dar labiau vertinti tą didžiulę ir savo spinduliais žmonių kūnus glostančią saulę, kuri čia, tėvynėje, šviečia visai kitaip nei tremtyje (emigracija juk irgi savotiška tremtis?). 

Taigi, spektaklį vertinu labai gerai, nes keliama tema yra aktuali ne tik ankstesnėms kartoms, kurios gyveno tuo laikotarpiu, tačiau ir dabartiniam jaunimui, manančiam, kad sunkiai gyvena ir jau blogiau būti nebegali. Tema aktuali ne tik savo istorine verte, tačiau ir atsižvelgiant į dabartines visuomenės aktualijas - didžiulė jaunimo emigracija į svetimas šalis, išsižadant, o galbūt ir neturint kito pasirinkimo paliekant savo tėvynę ir ieškant skanesnio kąsnelio. Skaudi istorija, persmelkta viltimi ir pasiaukojimu, perteikiama nuostabios aktorės lūpomis, panaudojant minimalias dekoracijas - visa tai taip paliečia širdį... Tad spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kurie buvo tremtyje ar gyveno tuo baisiu istoriniu laikotarpiu, kad galėtų prisiminti apie skaudžius, tačiau prasmingus savo išgyvenimus; vyresnių klasių moksleiviams, norintiems apie tremtis į Sibirą sužinoti ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir tikrų, realių žmonių pasakojimų, pasitelkiant teatro sceną; tiems, kurie mėgsta istoriją ir pasakojimus, susijusius su Lietuvos istoriją; taip pat visiems tiems, kurie nori iš naujo įvertinti tai, ką turi. 

Spektaklis mane palietė ir privertė susimąstyti, todėl žinau ir tikiu, kad tai palies ir Jus!

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

2018 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Bernard - Marie Kolteso "Roberto Zucco" arba plona riba tarp normalumo ir beprotybės

Vienas pirmųjų gegužės vakarų, kvapą gniaužiančiu artėjančia vasariška kaitra ir nerūpestinga laisve (įsi)mylėti. Turiu omeny vasarišką meilę, kurią tą vakarą sutikau JMDT dekoratyvinėse patalpose, virtusiose teatre scena. Susirinkę žiūrovai nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį ir konstatavo visiems aiškų faktą, kad spektaklis vėluoja, o buvo ir tokių, kurie savo pasipiktinimą dėl susidariusios situacijos išreiškė ne tik kandžiodami savo apatinę lūpą ar bumbėdami, tačiau nepasitenkinimo žodžių sulaukė ir teatro darbuotojai, kurie it karžygiai mūšyje atlaikė pasipiktinimo ugnį. Stebėdama minėtus susirinkusiuosius, sielos gelmėse kartojau sau, kad tokia situacija nėra veltui ir kad spektaklis bus daugiau nei vertas vėlavimo, o visi tie, kurie šiuo metu pyksta dėl jau visuomenėje mada tapusio nepunktualumo, liks sužavėti ar, mažų mažiausiai, paliestomis sielomis ir apimti susimąstymų. Mano nuostabai, neklydau. Ištiksėjus dar kelioms vėlavimo minutėms, teatro darbuotojos maloniai pakvietė visus teatro lankytojus eiti kartu į neįprasta spektaklio vietą - teatro dekoracijų gaminimo patalpas, kupinas violetinės spalvos. Užėjus į teatru virtusią patalpą pastebėjau, kad spektaklis vyksta jau dabar, todėl patogiai įsitaisiau ir laukiau, kaip dar mane nustebins teatras.

Ant sofos sėdintis susigūžęs, gaubtuvu galvą užsidengęs kalėjimo prižiūrėtojas nervingai valgo košę. Vyro monologas su pačiu savimi skamba kaip susidvejinusios asmenybės pokalbis su savimi. Kalėjimo prižiūrėtojas nervingai reaguoja į kiekvieną garsą manydamas, kad kažkas bando pabėgti, todėl jis nuolat bando patikrinti savo nuogąstavimus. Palubėse, ant patalpoje esančio metalinio tiltelio, sėdi Roberto Zucco ir lyg žaisdamas perdėtu sargybinio jautrumu, sukelia kokį nors pašalinį garsą, o pats pasislepia ir stebi prižiūrėtojo veiksmus. Vėliau veiksmas persikelia į Roberto šeimos namus. Besitvarkydama namuose, moteris išgirsta beldimą į namų duris. Pravėrusi duris ir pamačiusi, kad už namų durų stovi jos sūnus, staiga užtrenkia duris šaukdama, kad sūnaus neįsileis, nes jis neseniai nužudė savo tėvą ir turėtų būti kalėjime, savo nusiteikimą užtvirtindama grasinimais iškviesti policiją. Sūnus Roberto nenuleidžia rankų ir patenka į šeimos namus, kur išsako prašymą duoti jam jo kereiviškus drabužius, tačiau motina atsako, kad drabužių neduos, nes jie yra nešvarūs ir susiglamžę, bet Roberto nenurimsta. Po ilgų įkalbinėjimų, moteris patenkina sūnaus prašymą ir atiduoda į šiukšlių maišą sudėtus drabužius, Roberto apkabina savo motiną, einančią tolyn nuo jo ir... pasmaugia. Pražudęs vieną artimiausių žmonių, Roberto, pasiėmęs minėtus drabužius, išeina iš namų ir pasileidžia eiti per pasaulį, vedamas savo chaotiškų minčių.

 "Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"

Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.

"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."

Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.

Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei.  Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.

"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."

Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.

Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!


Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

2018 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Antano Škėmos "Pabudimas". Laimėtojai turi mirti!

Balandžio mėnesio pabaiga, šiltas vakaras, kupinas saulės šviesos ir šilumos, nesąmoningai skatinančios daug šypsotis ir į daugelį dalykų pažvelgti pozityviau nei žvelgdavome iki šiol. Laisvės aikštėje šurmuliuoja žmonės, lauko kavinėse visi staliukai užimti jaunimo, kuris kalbasi apie tik jiems suprantamas temas. Pasižiūri į lėtai Senvagės takeliais vaikštančius žmones ir supranti... Pagaliau atėjo pavasaris! Garsiai ir pilnais gaivaus pavasariško oro plaučiais šaukiu apie tai pasauliui, kad jis išgirstų ir, pakėlęs akis nuo savo kosmopolitiškai įtempto ritmo kupino darbų, pastebėtų, kaip gamta, aplinka bunda, laisvindamasi iš tvirtų žiemos gniaužtų. Gamta po truputį bunda, pasirodydama visu savo gražumu ir džiugindama savo nepaprastu tobulumu, tačiau ar tik gamta pavasarį turi pabusti ? O mes, ar nesame tos gamtos dalis, kuriai taip pat reikėtų pabusti, išsilaisvinti nuo šiuolaikinės visuomenės propaguojamų ideologijų, kurios užgniaužia žmogiškumą? Ar nereikia pabusti ir suvokti pasiaukojimo prasmę? Panašius egzistencinius klausimus apie žmogaus prigimtį savo kūriniuose nagrinėjo ir išeivijos rašytojas Antanas Škėma, o vienas žymiausių jo kūrinių - "Pabudimas" - jaunojo režisieriaus Artūro Areimos pagalba pirmą kartą išvydo profesionalaus teatro sceną nepriklausomos Lietuvos istorijoje Juozo Miltinio dramos teatre. Premjera numatyta balandžio 28-29 dienomis, o šios akimirkos laukiau jau daugiau nei du mėnesius, todėl nenustebau pamačiusi, kad salėje užimtos beveik visos kėdės. Vadinasi, su manimi kartu laukė ir dar daugybė čia susirinkusių žmonių. 

Spektaklis prasideda pasirodžius raudona sutana vilkinčiam kunigui, nešinam apeigine smilkalyne. Kunigas, švytuodamas religiniu atributu, užlipa į antrame aukšte esantį balkoną ir sušvilpia švilpuku. Į gautą signalą sureaguoja apačioje puslankiu stovintys juodai apsirengę sargybiniai, kurie paeiliui pradeda spardyti viduryje puslankio esantį futbolo kamuolį. Kaskart kunigui sušvilpus švilpuku, sargybiniai keičia savo veiksmus, aklai klauso duodamų komandų, o po kelių akimirkų nurodymą davęs kunigas atsisėda į balkone esantį krėslą. Sargybiniai, vykdydami gautą užduotį, į kalėjimo kamerą atveda jauną vyriškį, vardu Kazys. Veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje, viename iš KGB kalėjimų. Kameroje jau įkalintas kunigas Antanas susipažįsta su likimo draugu, dalinasi buvimo šioje kameroje patirtimi bei kartu aptaria įkalinimo priežastis, galimybes išlikti gyvais. Kazys - jaunas ir neįžymus žurnalistas, apkaltintas antisovietine, pogrindine veikla, kuria tariamai siekia sugriauti sovietinę santvarką, taip keldamas grėsmę dabartinei politinei ir ideologinei santvarkai. Besikalbant su kunigu Antanu, į kamerą atvedamas dar vienas, sunkiai sumuštas vyras - Kazio nuo senų laikų pažįstamas Pranas, kuris papasakoja, kad tardytoju šioje įstaigoje dirba jų buvęs bendraklasis Pijus. Tai išgirdęs, Kazys kaipmat susikremta ir pro dantis iškošia, kad toks faktas tik apsunkina visą situaciją, mat Kazys ir Pijus mokyklos laikais buvo geri draugai iki kol abu įsimylėjo tą pačią merginą Eleną, kurią vėliau vedė Kazys. Vos atgavęs kvapą dėl patirtų sumušimų Pranas prisimena matęs Kazio žmoną Eleną atvykusią į šią įstaigą, tačiau prisipažįsta nežinantis, dėl kokios priežasties moteris galėjo būti čia pakviesta. Įtardamas, kad Pijus, jausdamas jaunystėje patirtą nuoskaudą, gali keršyti Kaziui ir Elenai, Kazys dar labiau susikremta dėl Elenos likimo. Tačiau ar Kazio įtarimai pagrįsti? Ar senų laikų draugystė tokiomis aplinkybėmis turi kokią nors įtaką sprendimams? O galbūt jaunystės meilė išgelbės veikėjus nuo pražūties?

Tai spektaklis apie ribines situacijas, kuriose atsidūręs žmogus turi pasirinkti, kuo vadovautis - prigimtiniu žmogiškumu ar politinėmis ideologijomis, kurios iš visų pusių spaudžia tuometinėje politinėje santvarkoje norinčius prisitaikyti žmones. Žmogus yra žmogumi, kol jo antžmogumi nepaverčia kitas žmogus, turintis įtakos ir keliantis baimę. Susidūręs su baime, žmogus gali padaryti viską, tačiau tik stipri asmenybė, susidūrusi akis į akį su baime, gali išlikti savimi, neišduodant savo įsitikinimų ir nebijant dėl įsitikinimų paaukoti gyvybę. Tardytojas turi rinktis tarp suolo draugo ir pirmosios meilės bei galimybės būti svarbia "teisingos" visuomenės dalimi, tokiu būdu kartu "išsukant savo uodegą" nuo nepalankios politinės santvarkos. Tačiau situacija pakrypsta nenumatyta linkme, kuomet, po žiaurių tardymų ir bandymų palaužti žmogaus dvasią, viršų visgi ima gailestis ir žmogiškumas (jei toje situacijoje taip galima tai pavadinti), ko negali dovanoti tuometinės santvarkos gniaužtai.

Spektaklis, kaip ir Antano Škėmos kūrybą, yra sunkus tiek struktūriškai, tiek ir morališkai, emociškai, vaidinimas kupinas simbolių ir dviprasmybių, veikėjų tekstai sudėtingi, gausūs filosofinių minčių ir prasmingų pasisakymų. Spektaklio dekoracijos slegiančios, lyg uždarančios žiūrovą į KGB kalėjimo kamerą ar tardymo kambarį, kuriame esi vienas prieš visus moralinius žmogaus iškrypimus. Garso takelis taip pat slegiantis, tačiau prasmingas, atitinkantis pasakojamą istoriją. Tačiau visa tai sudaro visumą, kurią turi pamatyti minios žmonių, gyvenančių dabartyje, kad suprastų ir pradėtų vertinti tai, ką turi dabar ir čia, iš naujo prisimintų pasiaukojimo prasmę ir permąstytų, ar tikrai šią dieną gyvename tinkamai.

Turiu prisipažinti, kad "Pabudimas" šokiravo mane, o kartu ir "Pabudino" iš moralinio miego, privertė susimąstyti apie dabartinę visuomenę, prisiminti istorinius faktus ir labiau suprasti, kaip tuo metu buvo baisu būti kitokiu, nei nori politika. Spektaklis paremtas politiniais aspektais, tačiau puikiai atspindi istorinius faktus, netgi vizualizuoja tuometinius siaubus, kartu primindamas apie seniai pamirštą žmogiškąją moralę ir pasiaukojimą dėl kito. Spektaklį vertinu 10/10, nes viskas pilnai išpildyta - sukurta atitinkama atmosfera, priminti istoriniai faktai ir reiškiniai, gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, spektaklio mintis gyli ir prasminga, aktoriai tobulai tinkantys savo vaidmenims, tema aktuali šiuolaikiniam pasauliui. Tai vienas tų spektaklių, po kurių dar ilgai norisi tylėti, viską apmąstyti ir permąstyti, o permąsčius, pasiimti A. Škėmos knygą tuo pačiu pavadinimu ir ją perskaityti, taip užtvirtinant spektaklyje patirtus įspūdžius. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs, kad viskas bus padaryta už jį, tad toks spektaklis turi tapti iššūkiu kiekvienam. Labai mėgstu sunkius, sudėtingus spektaklius, kuriuose reikia ieškoti prasmės, suprasti simbolių reikšmę ir prasmę veiksmo kontekste, o šis spektaklis būtent toks, po kurio dar ilgai mąsčiau apie tai, ką mačiau teatro scenoje.

"Laimėtojai negali gyventi. Jie laimi ir miršta"

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
PABUDIMAS video 
 JMDT internetinis puslapis