2016 m. spalio 4 d., antradienis

Krzysztof Zanussi "HYBRIS (PUIKYBĖ)". Kas nutinka, kai žmogus tampa Dievu?

Spalio 1-osios vakaras, kuris daug stipriau kvepėjo rudeniu nei vakarykštis paskutinis rugsėjo vakaras. Medžiai įpusėjo nuoginti savo šakas, o žemė vis gausiau puošiasi spalvingų rudeninių lapų paklotu. Šis vakaras toks ypatingas ne tik savo išvaizda, bet ir tuo, kas vyko Juozo Miltinio dramos teatre. Tik įžengusi į pro teatro pastato duris supratau, kad šį kartą tarp susirinkusiųjų yra ir nemažai žymių žmonių, kurie vakarą nusprendė praleisti būtent šiame teatre, nors tikiu, kad turėjo ir kitų veiklų (o tai liudija, kad mūsų teatras yra vienas geriausių). Taigi, antroji naujojo sezono premjera skambiu pavadinimu "HYBRIS (PUIKYBĖ)", kurios autorius ir režisierius - garsus lenkų kino ir teatro režisierius, aktorius ir scenaristas Krzysztof Zanussi. Pasidomėjus, kas yra šios premjeros autorius ir režisierius supratau, kad žiūrovų laukia kažkas labai stipraus, naujo ir ypatingo it naujas vėjas teatro padangėje ir šis mano lūkestis buvo pateisintas su kaupu, bet apie tai kiek vėliau. Tą vakarą teatro "laiko mašina" žiūrovus nukėlė į XX a. 10 deš. Lenkiją....

Spektaklis prasideda itin keistai - scenoje yra giljotinuojamas jaunas vaikinas. Po šio šiurpaus veiksmo, veiksmas persikelia į viešbučio kambarį. Ankstų rytą profesorius Adamas pradeda mankšta, kurią nutraukia į kambarį įėjusi jo asistentė Laura. Pastaroji primena, jog netrukus profesoriaus laukia keletas interviu su žurnalistais, todėl Adamas išskuba ruoštis. Adamas - humanitarinių mokslų profesorius, visuomenėje žinoma ir visų gerbiama persona, kuri kelioms dienoms grįžta į gimtąją Lenkiją pravesti paskaitos, todėl nenuostabu, jog sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Pasirodžius žurnalistėms, kartu su jomis į susitikimą prasmunka ir jaunas studentas, kurio buvimui neprieštarauja profesorius, tačiau neilgai. Konradas, istorijos mokslų studentas, atvyksta į susitikimą vedamas noro pažadinti sąžinės balsą ir gauti atsakymus į tam tikrus klausimus dėl Adamo anksčiau įvykdytų nusikaltimų, kurie liečia ne tik Konrado šeimą, bet ir visos šalies istoriją. Po truputį vystant dialogą, Konradas pasakoja apie "nešvarią" visų gerbiamo profesoriaus praeitį, kupiną korupcijos ir nežmogiškų veiksmų. Pasirodo, Adamas buvo komunistų partijos aktyvistas, kuris dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą Lenkijoje. Vienos egzekucijos prieš partizanus metu jis pažemino ir nušovė Konrado senelį. Negana to, Adamas ženkliai prisidėjo prie 6-ojo dešimt. metu vykdyto universitetų "valymo", kurių metu universitetų dėstytojai ir kiti darbuotojai buvo šalinami iš darbo vietų dėl ideologinių priežasčių, tačiau bene visus įkalčius Adamas sunaikino, kartu "užmarinuodamas" ir savo sąžinę. Tačiau ar akistata su praeitimi ir spaudimas prisiimti moralinę atsakomybę už savo praeitį visgi nugalės Adamo hybris?

Tai spektaklis, kuris siunčia žinutę ir primena, kad mūsų visų laukia neišvengiamybė - mirtis, tačiau mes patys pasirenkame, kaip tvarkytis su savo gyvenimu: ar bet kokia kaina tenkinti savo poreikius ir užgaidas, leisti savo sielai pražūti puikybėje, ar gyventi dorai, savo sunkiu darbu siekti tikslų ir kurti geresnį pasaulį, išliekant savimi. Spektaklyje susiduria dvi barikadų pusės: vienoje - žmonės, kurie bet kokia kaina, apimti godumo ir nepamatuojamos puikybės, atimdami likimus iš netyčia jų kelyje pasipainiojusių ir su jais nesutinkančių žmonių, siekia turtų, nepagrįstos garbės ir žinomumo, "išsioperuoja" savo moralę ir "užmarinuoja" sąžinę, kurios trukdo tapti galingesniais už Dievus, o kitoje - žmonės, kuriems rūpi teisingumas ir moralinės vertybės, kurie kovoja už tai, kad visuomenė žinotų tiesą ir su ja gyventų.  Jaunatviškas maksimalizmas padeda eiti prieš srovę, kovoti su sistema ir nejausti baimės, stojant akis į akį su "Viešpačiais", kurie ir toliau griauna žmonių likimus. Spektaklyje atgaila perkelta į giljotiną, o sąžinė - į žmones, kurie susiję su praeityje padarytais nusikaltimais. Atrodo, veiksmas vyksta Lenkijoje, tačiau pasakojama istorija yra aktuali visoms šalims, tam tikru istoriniu laikotarpiu priklausiusioms Sovietų Sąjungai ir netgi neabejoju, kad kiekvienoje iš tų šalių būtų galima rasti bent po vieną profesorių Adamą ir teisybės ieškotoją Konradą.

Sužavėjo spektaklyje vaidinantys aktoriai, o ypač - Vidas Petkevičius - atliekantis profesoriaus Adamo vaidmenį. Galbūt tai tik mano pamąstymai, bet galiu tik įsivaizduoti, kaip morališkai gali būti sudėtinga įsikūnyti į dvasiškai žlugusio žmogaus vaidmenį ir jį perteikti taip lyg viskas, ką per gyvenimą nuveikė Adamas, iš tiesų buvo Vido gyvenimo istorija. Bravo! Iš tiesų, stebėjau ir žavėjausi tuo talentu tapti bet kuo. Taip pat, negaliu nepagirti kitų aktorių už vaidybą: labai patiko Adamo žmonos vaidmenį atliekančios Eleonoros Matulaitės darbas, kuris įtemptoje dramoje leido nusišypsoti prisiminus savo aplinkoje esančius panašius pagyvenusio amžiaus žmones. Artūro Dubakos debiutas Konrado vaidmenyje Juozo Miltinio dramos teatro scenoje nebuvo prisvilęs, nors pirmoje dalyje šiek tiek trūko tikrumo, užtikrintumo, tačiau viskas pasikeitė antroje dalyje. Ačiū Jums, aktoriai!

Patiko prabangos jausmą kuriančios dekoracijos, tikra giljotina ir dar tikresnis giljotinavimas, o muzika viskam suteikė dar didesnį įtaigumą. Niekas neužkliuvo, viskas buvo savo vietose ir nieko netrūko. Likau sužavėta, kaip vien apšvietimo dėka galima sukurti įtikinamus tam tikrus reiškinius ar žmogaus būsenas, kurių mes paprastai nematome.

Mėgstu spektaklius skirstyti į dvi grupes: spektakliai, po kurių norisi labai daug kalbėti ir spektakliai, po kurių norisi tyliai viską apmąstyti, permąstyti ir dar daug kartų įvertinti tai, ką mačiau scenoje. Po spektaklio, kuris priverčia susimąstyti, dažnai svarstau, o kam visgi reikėtų išgirsti spektaklio metu išsakytas ir parodytas tiesas, kad žmogus susimąstytų ir nebekartotų tam tikrų netinkamų poelgių, tačiau dažniausiai tokie svarstymai ir lieka mano mintyse. Tačiau tas vakaras buvo kitoks... Kaip jau anksčiau minėjau, teatro salėje susirinko neeilinė publika, kurie galbūt galėjo save rasti vaidinime ir vien jau nuo to GAL man moraliai pasidarė taip lengva... Pagaliau, po daugybės apsilankymų teatre, buvau liudininkė to, kaip tie, apie kuriuos buvo rodoma scenoje, sureaguoja, atradę save ir bando veide užmaskuoti mimikas išdavikes. Pagaliau, po daugybės metų teisingumo paieškų, jį radau čia, teatre ir būtent tą vakarą. Nieko konkretaus ar politikuoto, tiesiog moralinis pasitenkinimas ir "švari" siela, kuri nusiramino dėl gautų atsakymų ir kamavusius klausimus.

Vien jau dėl to, kad vis dar jaučiu tą pasitenkinimą, šį spektaklį vertinu labai TEIGIAMAI ir drąsiai rašau tvirtą 10/10. Pakerėjo ne tik pati istorija, bet ir aktorių vaidyba, aktorių parinkimas, dekoracijos, muzika, šviesos efektai, tam tikri kiek netradiciniai sprendimai, simboliai ir dar daug kas. Jame netrūksta nei statikos, nei dinamikos, viskas apgalvota ir padaryta nuo pradžios iki pabaigos. Tai turbūt vienas stipriausių mano matytų spektaklių, kurį norėčiau pamatyti dar kartą. REKOMENDUOČIAU tiems, kurie yra drąsūs ir nebijo teatro scenoje išvysti galbūt save, o galbūt ir savo aplinkoje esančius žmones; tiems, kurie jaučia silpnybę aukšto lygio profesionalumo vaidybai ir mėgsta stiprius, sudėtingus spektaklius; tiems, kurie nori savo laisvą laiką praleisti intelektualiai, praturtinant savo sielą. O šiaip siūlyčiau pamatyti visiems, nes vienaip ar kitaip visuose spektakliuose galime rasti bent dalelę savęs. Taigi, skaitytojau, nepabijok ir išdrįsk tai pamatyti pats.

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
Juozo Miltinio dramos teatro INTERNETINIS PUSLAPIS