Krzysztof Zanussi "HYBRIS (PUIKYBĖ)". Kas nutinka, kai žmogus tampa Dievu?

Spalio 1-osios vakaras, kuris daug stipriau kvepėjo rudeniu nei vakarykštis paskutinis rugsėjo vakaras. Medžiai įpusėjo nuoginti savo šakas, o žemė vis gausiau puošiasi spalvingų rudeninių lapų paklotu. Šis vakaras toks ypatingas ne tik savo išvaizda, bet ir tuo, kas vyko Juozo Miltinio dramos teatre. Tik įžengusi į pro teatro pastato duris supratau, kad šį kartą tarp susirinkusiųjų yra ir nemažai žymių žmonių, kurie vakarą nusprendė praleisti būtent šiame teatre, nors tikiu, kad turėjo ir kitų veiklų (o tai liudija, kad mūsų teatras yra vienas geriausių). Taigi, antroji naujojo sezono premjera skambiu pavadinimu "HYBRIS (PUIKYBĖ)", kurios autorius ir režisierius - garsus lenkų kino ir teatro režisierius, aktorius ir scenaristas Krzysztof Zanussi. Pasidomėjus, kas yra šios premjeros autorius ir režisierius supratau, kad žiūrovų laukia kažkas labai stipraus, naujo ir ypatingo it naujas vėjas teatro padangėje ir šis mano lūkestis buvo pateisintas su kaupu, bet apie tai kiek vėliau. Tą vakarą teatro "laiko mašina" žiūrovus nukėlė į XX a. 10 deš. Lenkiją....

Spektaklis prasideda itin keistai - scenoje yra giljotinuojamas jaunas vaikinas. Po šio šiurpaus veiksmo, veiksmas persikelia į viešbučio kambarį. Ankstų rytą profesorius Adamas pradeda mankšta, kurią nutraukia į kambarį įėjusi jo asistentė Laura. Pastaroji primena, jog netrukus profesoriaus laukia keletas interviu su žurnalistais, todėl Adamas išskuba ruoštis. Adamas - humanitarinių mokslų profesorius, visuomenėje žinoma ir visų gerbiama persona, kuri kelioms dienoms grįžta į gimtąją Lenkiją pravesti paskaitos, todėl nenuostabu, jog sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Pasirodžius žurnalistėms, kartu su jomis į susitikimą prasmunka ir jaunas studentas, kurio buvimui neprieštarauja profesorius, tačiau neilgai. Konradas, istorijos mokslų studentas, atvyksta į susitikimą vedamas noro pažadinti sąžinės balsą ir gauti atsakymus į tam tikrus klausimus dėl Adamo anksčiau įvykdytų nusikaltimų, kurie liečia ne tik Konrado šeimą, bet ir visos šalies istoriją. Po truputį vystant dialogą, Konradas pasakoja apie "nešvarią" visų gerbiamo profesoriaus praeitį, kupiną korupcijos ir nežmogiškų veiksmų. Pasirodo, Adamas buvo komunistų partijos aktyvistas, kuris dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą Lenkijoje. Vienos egzekucijos prieš partizanus metu jis pažemino ir nušovė Konrado senelį. Negana to, Adamas ženkliai prisidėjo prie 6-ojo dešimt. metu vykdyto universitetų "valymo", kurių metu universitetų dėstytojai ir kiti darbuotojai buvo šalinami iš darbo vietų dėl ideologinių priežasčių, tačiau bene visus įkalčius Adamas sunaikino, kartu "užmarinuodamas" ir savo sąžinę. Tačiau ar akistata su praeitimi ir spaudimas prisiimti moralinę atsakomybę už savo praeitį visgi nugalės Adamo hybris?

Tai spektaklis, kuris siunčia žinutę ir primena, kad mūsų visų laukia neišvengiamybė - mirtis, tačiau mes patys pasirenkame, kaip tvarkytis su savo gyvenimu: ar bet kokia kaina tenkinti savo poreikius ir užgaidas, leisti savo sielai pražūti puikybėje, ar gyventi dorai, savo sunkiu darbu siekti tikslų ir kurti geresnį pasaulį, išliekant savimi. Spektaklyje susiduria dvi barikadų pusės: vienoje - žmonės, kurie bet kokia kaina, apimti godumo ir nepamatuojamos puikybės, atimdami likimus iš netyčia jų kelyje pasipainiojusių ir su jais nesutinkančių žmonių, siekia turtų, nepagrįstos garbės ir žinomumo, "išsioperuoja" savo moralę ir "užmarinuoja" sąžinę, kurios trukdo tapti galingesniais už Dievus, o kitoje - žmonės, kuriems rūpi teisingumas ir moralinės vertybės, kurie kovoja už tai, kad visuomenė žinotų tiesą ir su ja gyventų.  Jaunatviškas maksimalizmas padeda eiti prieš srovę, kovoti su sistema ir nejausti baimės, stojant akis į akį su "Viešpačiais", kurie ir toliau griauna žmonių likimus. Spektaklyje atgaila perkelta į giljotiną, o sąžinė - į žmones, kurie susiję su praeityje padarytais nusikaltimais. Atrodo, veiksmas vyksta Lenkijoje, tačiau pasakojama istorija yra aktuali visoms šalims, tam tikru istoriniu laikotarpiu priklausiusioms Sovietų Sąjungai ir netgi neabejoju, kad kiekvienoje iš tų šalių būtų galima rasti bent po vieną profesorių Adamą ir teisybės ieškotoją Konradą.

Sužavėjo spektaklyje vaidinantys aktoriai, o ypač - Vidas Petkevičius - atliekantis profesoriaus Adamo vaidmenį. Galbūt tai tik mano pamąstymai, bet galiu tik įsivaizduoti, kaip morališkai gali būti sudėtinga įsikūnyti į dvasiškai žlugusio žmogaus vaidmenį ir jį perteikti taip lyg viskas, ką per gyvenimą nuveikė Adamas, iš tiesų buvo Vido gyvenimo istorija. Bravo! Iš tiesų, stebėjau ir žavėjausi tuo talentu tapti bet kuo. Taip pat, negaliu nepagirti kitų aktorių už vaidybą: labai patiko Adamo žmonos vaidmenį atliekančios Eleonoros Matulaitės darbas, kuris įtemptoje dramoje leido nusišypsoti prisiminus savo aplinkoje esančius panašius pagyvenusio amžiaus žmones. Artūro Dubakos debiutas Konrado vaidmenyje Juozo Miltinio dramos teatro scenoje nebuvo prisvilęs, nors pirmoje dalyje šiek tiek trūko tikrumo, užtikrintumo, tačiau viskas pasikeitė antroje dalyje. Ačiū Jums, aktoriai!

Patiko prabangos jausmą kuriančios dekoracijos, tikra giljotina ir dar tikresnis giljotinavimas, o muzika viskam suteikė dar didesnį įtaigumą. Niekas neužkliuvo, viskas buvo savo vietose ir nieko netrūko. Likau sužavėta, kaip vien apšvietimo dėka galima sukurti įtikinamus tam tikrus reiškinius ar žmogaus būsenas, kurių mes paprastai nematome.

Mėgstu spektaklius skirstyti į dvi grupes: spektakliai, po kurių norisi labai daug kalbėti ir spektakliai, po kurių norisi tyliai viską apmąstyti, permąstyti ir dar daug kartų įvertinti tai, ką mačiau scenoje. Po spektaklio, kuris priverčia susimąstyti, dažnai svarstau, o kam visgi reikėtų išgirsti spektaklio metu išsakytas ir parodytas tiesas, kad žmogus susimąstytų ir nebekartotų tam tikrų netinkamų poelgių, tačiau dažniausiai tokie svarstymai ir lieka mano mintyse. Tačiau tas vakaras buvo kitoks... Kaip jau anksčiau minėjau, teatro salėje susirinko neeilinė publika, kurie galbūt galėjo save rasti vaidinime ir vien jau nuo to GAL man moraliai pasidarė taip lengva... Pagaliau, po daugybės apsilankymų teatre, buvau liudininkė to, kaip tie, apie kuriuos buvo rodoma scenoje, sureaguoja, atradę save ir bando veide užmaskuoti mimikas išdavikes. Pagaliau, po daugybės metų teisingumo paieškų, jį radau čia, teatre ir būtent tą vakarą. Nieko konkretaus ar politikuoto, tiesiog moralinis pasitenkinimas ir "švari" siela, kuri nusiramino dėl gautų atsakymų ir kamavusius klausimus.

Vien jau dėl to, kad vis dar jaučiu tą pasitenkinimą, šį spektaklį vertinu labai TEIGIAMAI ir drąsiai rašau tvirtą 10/10. Pakerėjo ne tik pati istorija, bet ir aktorių vaidyba, aktorių parinkimas, dekoracijos, muzika, šviesos efektai, tam tikri kiek netradiciniai sprendimai, simboliai ir dar daug kas. Jame netrūksta nei statikos, nei dinamikos, viskas apgalvota ir padaryta nuo pradžios iki pabaigos. Tai turbūt vienas stipriausių mano matytų spektaklių, kurį norėčiau pamatyti dar kartą. REKOMENDUOČIAU tiems, kurie yra drąsūs ir nebijo teatro scenoje išvysti galbūt save, o galbūt ir savo aplinkoje esančius žmones; tiems, kurie jaučia silpnybę aukšto lygio profesionalumo vaidybai ir mėgsta stiprius, sudėtingus spektaklius; tiems, kurie nori savo laisvą laiką praleisti intelektualiai, praturtinant savo sielą. O šiaip siūlyčiau pamatyti visiems, nes vienaip ar kitaip visuose spektakliuose galime rasti bent dalelę savęs. Taigi, skaitytojau, nepabijok ir išdrįsk tai pamatyti pats.

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
Juozo Miltinio dramos teatro INTERNETINIS PUSLAPIS

T. Džiudženoglu "LAVINA". Nes baimė surakina mus iš vidaus, o meilė - išvaduoja

Rugsėjo 24-osios vakaras, šeštadienis. Atrodo, dar taip neseniai džiaugėmės šiltomis "bobų" vasaros akimirkomis, tačiau šis vakaras pasižymėjo tik rudeniui būdinga vėsa. Galbūt dėl to, o gal ir su išankstine nuostata nedrąsiai besiburiuojančių žiūrovų veidus puošė kažkokia išskirtinė rimtis, būdinga tik rimtų spektaklių laukimo laikotarpiui. Nuskambėjus antrajam skambučiui, teatro gerbėjų veidus puošusią rimtį pakeičia skubėjimas link bilietuose nurodytų vietų ir tą akimirką atrodo, kad tik rafinuotas skubėjimas gali užtikrinti, jog visiems užteks vietų salėje. Prieš porą savaičių Juozo Miltinio dramos teatras pradėjo savo naująjį sezoną, kurio pradžią papuošė pagal turkų dramaturgo pjesę pastatyta drama - trileris "LAVINA", kurią tą vakarą susirinko stebėti beveik pilna salė žiūrovų. 

Spektaklis prasideda vienos šeimos namuose. Viename Turkijos kaimelyje po vienu stogu gyvena trys skirtingos šeimos kartos - senoliai, vyresnieji ir jaunimas. Viskas, atrodo, lyg ir viskas normalu, kiekviena karta gyvena savo gyvenimus, tačiau su viena išlyga - vyresnieji privalo viską tiksliai apskaičiuoti. To priežastis - lavina. Taigi, likus dar dviems pirštams iki vandens statinės pilnumo, šeimoje atsiranda nenumatyta situacija - jaunoji moteris, kuri jau 7 mėnesį nėščia, pajaučia pilvo skausmus, kurie periodiškai pasikartoja. Visą šeimą apima baimė dėl jaunos moters ir jų šeimos likimo, nes tų, kurie nesilaiko vyresniųjų tarybos nustatytų įstatymų, laukia itin žiaurios bausmės, todėl šeima vis dar viliasi, kad viskas išsispręs savaime, tačiau veltui... Apžiūrai pakviesta pribuvėja praneša sargybai apie šeimoje esančią situaciją, todėl nedelsiant šeimos namuose sušaukiama vyresniųjų taryba ir vykdomas svarstymas dėl tolimesnių veiksmų. Kiek atmena senoliai, prieš daugiau nei pusšimtį metų buvo tokia situacija, kuomet nėščiai moteriai prasidėjo gimdymas tyliuoju laikotarpiu, todėl ją taryba pasmerkė būti palaidotai gyvai po žeme iki kol nuslūgs lavinos grėsmė, todėl pastaroji šeima turėjo dėl ko nerimauti. Tačiau vyresniesiems priėmus tolimesnių veiksmų planą, viskas kardinaliai pasikeičia.

Tai spektaklis apie nepagrįstą baimę ir meilės galią nugalėti ją. Visa to mažo kaimelio bendruomenė gyvena slegiama baimės, kad dėl per didelio triukšmo nuo kalno gali nusiristi sniego lavina ir tokiu būdu pražudyti viso kaimo gyventojus, todėl bendruomenės nariai beveik ištisus metus, t.y. 9 mėnesius privalo gyventi tyliai. Tuo laikotarpiu negalima garsiai juoktis, rėkauti, dainuoti, galiausiai garsiai šnekėti, todėl visi privalo tvardyti savo emocijas ir bendrauti pašnibždomis. Nuolatinė kontrolė vardan visų gerovės atima iš žmogaus bet kokią laisvę, o nusižengus laukia neįtikėtino žiaurumo bausmės. Paradoksalu, bet niekas negali prisiminti, ar nors kartą per visą kaimelio istoriją buvo nusiritusi minėtoji lavina, tačiau vyresniųjų taryba preciziškai reikalauja laikytis numatytų įstatymų. 

Tiesa, į šią pjesėje apibūdintą laviną galima pažvelgti ir kaip į simbolį, kuris reiškia įvairias baimes ir paranojas dėl nesančių dalykų, galimų pasekmių. Visos tos baimės lyg užriša akis žmogui, taip iš jo atimdamos galimybę įžvelgti kitokio socialinio gyvenimo alternatyvas, elgesio modelius, realizuoti save ir savo norus, svajones. Žmogus be svajonių tampa labiau pažeidžiamas, lengviau valdomas, todėl tai suteikia galimybes tuo besinaudojantiems asmenims įtvirtinti savo valdžią ir norimą tvarką. Visuomenėje yra sukuriama kolektyvinė baimė, lyg neišvengiama tragedija kaip nepaklusnumo norimai įtvirtinti santvarkai pasekmė, o už aklą paklusnumą žmogus gauna sąlyginį saugumo nuo grėsmės jausmą. Saugumas jam leidžia gyventi toliau, prisitaikyti prie esamos tvarkos, dirbti, mylėti, tačiau visą gyvenimą praleidęs baimėje žmogus ir miršta joje. Nors ir žmogus pats gali susikurti sau kuo patogesnį gyvenimą pagal neišvengiamybę (bent jau jam taip atrodo), toliau puoselėja šeimines vertybes, tačiau namai tampa kalėjimu, o gyvenimas - tylia nuolatine įtampa. 

Pripažinsiu, nors ir pjesės laikas bei vieta iš pirmo žvilgsnio atrodo labai toli nuo mūsų, iš tiesų joje galime rasti ir save. Juk kasdien mes bijome tam tikrų dalykų, kurie paralyžiuoja mūsų mintis, atima iš mūsų laisvę pasirinkti ar išsakyti savo nuomonę. Vedami baimės, pamirštame demokratijos principus ir pasiduodame kitų spaudimui, taip išduodami patys save. Galbūt ir mes bijome tos metaforiškos lavinos? Gal dėl to ir tylime, sutinkame su viskuo, kad tik būtų saugu? Bijome būti asmenybėmis, nes asmenybės garsiai rėkia, o garsus riksmas gali sukelti laviną? - klausimai, kuriuos išsikėliau sau po spektaklio...

Labai patiko aktorių profesionalumas bei jų kuriami personažai. Buvo įdomu stebėti tiek daug kūno kalbos ir kaip tam tikri žodžiai ar emocijos buvo išreikštos be žodžių. Tiesą sakant, aktoriai taip stipriai įtraukė į kuriamą istoriją, kad dar ilgą laiką gyvenau tuo. Patiko tai, kad kai kuriuos aktorius pamačiau visiškai kitokiame amplua, kas maloniai nustebino. Žodžiu, nedaugžodžiaujant, ploju atsistojus! Dar patiko pilnai išpildytos dekoracijos ir garso takelis, kas spektaklį pavertė tikra turkiška istorija.

Taigi, nors ir šis spektaklis yra pirmoji premjera šį sezoną, visgi blynas nėra prisvilęs. Priešingai,  drįstu sakyti, jog geresnio blyno ir nebuvo galima tikėtis. Spektaklis mane "užkabino" ir privertė susimąstyti, o kas paliečia širdį ir verčia mąstyti jau yra ganėtinai stiprūs dalykai dvasiniame tobulėjime, todėl šį spektaklį vertinu teigiama. Nepaisant visų liaupsių ir pagyrų, spektakliui rašyčiau 7,5/ 10, nes spektaklis, mano nuomone, per daug statiškas, nesikeičia aplinka, o ir kai kurių dialogų ir veiksmų galėjo ir nebūti. Kam rekomenduočiau "LAVINĄ"? Tiems, kurie mano, kad tik jie bijo kažko; tiems, kurie mėgsta profesionalią vaidybą, spektaklį su mintimi ir simboliais; tiems, kurie dabartinėje visuomenėje įžvelgia demokratijos stoką ir nori į analogišką situaciją pažvelgti teatro scenoje. Ir šiaip, rekomenduočiau visiems tiems, kurie tiesiog myli teatrą ir nori juo mėgautis, nes kiekvienas spektaklis yra kaip nauja galimybė pabūti kažkuo kitu. Todėl, mielas žiūrove, mano pasiūlymas paprastas - IŠDRĮSK PAMATYTI TAI PATS! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite PASPAUDĘ ČIA

Juozo Miltinio dramos teatro tinklapis

Lauros Ruohonen "Vyšnia šokolade" arba subtilus būdas parodyti kartų konfliktą

Karštas gegužės 27-osios vakaras. Termometrų stulpeliai garsiai šaukia apie beveik priartėjusią kalendorinę vasarą, kuri nesigėdydama išnuogins bene visą žmogaus kūną. Miesto aikštė tapo gyva nuo žmonių šurmulio, jaučiamos laisvės ir nevaldomo juoko. Miestas ruošėsi sutikti vasarą. Tačiau šį pasiruošimą papildė dar viena didelė proga - spektaklio premjera Juozo Miltinio dramos teatre. "Vyšnia šokolade" - taip vadinasi priežastis, dėl kurios tą nepaprastai šiltą vakarą teatre rinkosi žmonės, su nekantrumu laukę šio spektaklio. 

Spektaklis prasideda Rauno Ervasto, vietinio žydo, turinčio antikvariato parduotuvėlę, apsilankymu pas pagyvenusio amžiaus moterį Olgą. Raunas, norėdamas pigiai nupirkti mirusios Olgos kaimynės daiktus, netyčia laiptinėje sutinka Olgą, kurios taip pat prašo parduoti savo daiktus. Tačiau atsisakiusi, Olga prisimena, kad Raunas yra jos buvusios bendraklasės sūnus, o pasiteiravus, kaip mamos sveikata sužino, jog ji jau mirusi. toliau veiksmas persikelia į gatvę, kur įvyksta Rundžio ir Elos susitikimas. Jakobas neseniai įsidarbino namų tvarkytoju, todėl keliavo į naują darbo vietą, tačiau jam beeinant jį sutiko Ela. Ela, Jakobo Rundžio draugė, jaučia Rundžiui simpatiją ir įvairiausiais būdais stengiasi jam "kabintis ant kaklo", o tuo tarpu Rundis stengiasi atsikratyti romantiško nuotykio su ištekėjusia moterimi Ela, kuriam jis tėra meilužis, kuomet jos vyras išvyksta į komandiruotes. Bent trumpam atsikratęs Elos, jis toliau keliauja į savo naujo darbo vietą. Atvykęs iki buto durų, jis randa buto raktus, pakabintus ant durų staktos, tad drąsiai atsirakina ir žengia į butą. Apsidairęs, nepastebi ant kušetės snaudžiančios Olgos, todėl pradeda kraustyti jos daiktus. Tačiau Olgai prasibudus ir pastebėjus, kas vyksta jos namuose, situacija pasikeičia. 

Šis spektaklis pastatytas pagal suomių dramaturgės ir teatro režisierės Lauros Ruohonen kūrinį "Olgą", kuris dienos šviesą išvydo 1995 metais. Tai pasakojimas apie meilę, kuri nejaučia ribų. Šiuo atveju, skirtingų kartų atstovai Olga ir Rundis, turintys skirtingas vertybes ir pasaulio matymą, kartų susikirtimą perteikia per meilės prizmę, kuri primena, jog meilė nesirenka, o ir žiūrovą priverčiau susimąstyti - ar iš tiesų mes visi esame gimę tinkamu metu? Jakobas Rundis - jaunuolis, smulkus vagišius, kuris jaučia neapykantą visam pasauliui, tačiau nenorintis mirti, todėl peržengęs per moralės ribas, vagia vertingus daiktus ir gyvena šia diena. Olga - Rundžio priešingybė: išsilavinusi, protinga ir garbingo amžiaus moteris, kuri jau nugyveno ilgą gyvenimą, tačiau suvokdama, kad jos ateitis numatyta senelių namuose, nebejaučia baimės mirti. Abu veikėjai patiria meilę gyvenimui tuomet, kai įgyvendina savo svajones, išsilaisvina iš ilgai slėgusių baimių ir apribojimų. Rundis, Olgos padedamas, tampa visai kitu žmogumi. Kartu su meile ir kartų susikirtimu, spektaklyje šmaikščiai pavaizduojami lyčių stereotipai, dominuojantys visuomenėje, todėl smagu į tai, su kuo susiduriame kasdien, pažvelgti iš šono per humoro prizmę.

Šiame spektaklyje man patiko keli dalykai. Visų pirma, tai pati istorija privertė susimąstyti, permąstyti savo gyvenimo vertybes ir darkart išsikelti klausimą - ar visgi gimiau pačiu laiku? Likau sužavėta Astos Preidytės vaidyba, kuri nepaliko abejingų. Asta, Jūs esate šaunuolė! Taip pat patiko gyva muzika ir aktorių bendravimas su muzikos atlikėjais. Patiko Ingos Talušytės atliktas vaidmuo, kuris, nuoširdžiai sakant, kėlė ne tik šypseną veide, bet ir garsų juoką. Tam antrino ir Laimučio Sėdžiaus repas, kuris taip pat sukėlė juoko bangą teatro salėje. Praėjus kelioms dienoms po spektaklio, vis dar mintyse prisimindavau tas repo akimirkas ir veidą puošdavo šypsena. Patiko dialogai, sukurta kartų priešprieša ir kontrastas tarp dabartinio jaunimo bei vyresnių žmonių. Pamačius šį spektaklį, suvoki, kad iš tiesų tai yra taip tikra ir realu. Taip pat patiko simbolinių reikšmių gausa. Būtent ši priežastis lėmė tai, jog apie šį spektaklį dar ilgai galvojau ir turbūt ilgai galvosiu. Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis jaunimas nėra linkęs suprasti simbolines reikšmes, spektaklyje subtiliai vaizduojama kartų priešprieša persikelia ir į žiūrovų tarpą, kur premjeros dieną buvo įvairių kartų atstovų, tarp jų ir aš. Todėl tai sustiprino scenoje keltas kartų skirtumo faktą.

Tačiau buvo aspektų, kurie ir nekėlė žavesio. Pirmoji dalis buvo labai nuobodi ir jei ne Sirkos pokalbis telefonu su Olga, visą tą laiką, praleistą salėje būtų galima pavadinti veltui prarastu. Viskas kažkaip dirbtinai užtęsta, nuobodu, nuspėjama. Taip pat su didžiausia pagarba turėčiau išsakyti nuomonę, kad manęs neįtikino Rimanto Tereso personažas. Šiam aktoriui nelabai tinka vaidinti suktą žydą, kuris dėl pinigų yra pasiryžęs padaryti bet ką, labiau tiktų vaidinti teigiamus personažus. Dekoracijos paliko mažai vietos interpretacijoms, per didelė erdvė buvo užimta antikvariato parduotuvėlei, kurioje veiksmas vyko vos porą kartų, kai didžioji dalis veiksmo vyko Olgos bute, kuriam tikrai trūko erdvės (nepaistant to, kad pagyvenusių žmonių būstai ir taip būna nedideli). Tikėjausi išgirsti "Pulp" grupės dainą "Help the aged", kurios žodžiais pradedamas spektaklio pristatymas tiek programėlėje, tiek ir internetiniame teatro tinklapyje.

Tiesą sakant, labai laukiau šio spektaklio premjeros. Pavadinimas skamba taip skaniai, o ir scenoje valgomos vyšnios šokolade privertė sustoti prekybos centre, grįžtant namo, ir nusipirkti panašių skanumynų. Nors spektaklio mintis nuostabi, jo pastatymas man nebuvo prie širdies. Nepaisant to, šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI dėl anksčiau paminėtų pliusų. REKOMENDUOČIAU tiems, kurie yra išsiilgę spektaklių apie laisvę ir meilę, išvaduojančius iš gyvenimiškos rutinos; taip pat žmonėms, kuriems patinka gyvos muzikos ir dar gyvesnio teatro derinys; na ir, žinoma, skirtingų kartų atstovams, kurie nori teatro scenoje rasti vienokius ar kitokius atsakymus į klausimus, susijusius su kartų skirtumais bei vertybėmis. Žinoma, tai tėra mano subjektyvi nuomonė, kuriai Jūs galite arba pritarti, arba paprieštarauti, tačiau šį spektaklį rekomenduoju pamatyti patiems ir įvertinti.

"Help the aged

'cos one day you'll be older too

- you might need someone who can

pull you through

& if you look very hard

behind the lines upon their face you may see where you are headed

and it's such a lonely place.

You can dye your hair

but it's the one thing you can't change.

Can't run away from yourself, yourself..."

Ištrauka iš „Pulp“ dainos „Help The Aged“. Šią dainą rasite paspaudę ČIA

Daugiau apie šį spektaklį rasite ŠTAI ČIA

Daugiau informacijos apie Juozo Mitinio dramos teatrą rasite ČIA

Svetlanos Aleksijevič "Černobylio malda". Kodėl meilė ir mirtis visada kartu?

Gegužės 11-oji, gražus, tačiau kiek per šiltas vakaras. Miestas, iškeitęs žiemos apdarą į saulėtas dienas ir žalumą,pagaliau atgijo visu pajėgumu. Viskas taip gyva! Tuo metu nebuvo galima rasti nei vieno laisvo suolelio centrinėje aikštėje, o praeivių juokas ir nenuilstančios kalbos apie paprastus ir malonius dalykus primena, kad esame laisvi ir laimingi. Gyvybe alsuoja ir Juozo Miltinio dramos teatras, kurio link judėjo daugybė žmonių. Tą vakarą teatras savo žiūrovus kvietė nusikelti į kraupų įvykį, kuris paliko didžiulį įspaudą istorijoje. "Černobylio malda" - taip vadinasi mono spektaklis, į kurį susirinko pilna salė žiūrovų. Užliejus tik spektakliams būdingai rimčiai, laiko mašina nusikeliame į 1986 metų balandžio pabaigą...

Spektaklis prasideda ištrauka iš Piotro Čaikovskio "Gulbių ežero" baleto. Lengvai ir gracingai šokančias balerinas, kurios atrodo lyg tikros gulbės nutraukia šaižus garsas ir dingęs vaizdas, būdingas transliacijos nutraukimui. Tuomet prasideda moters, Liusės Ignatenko, pasakojimas apie išgyvenimus, kuriuos patyrė nuo tos akimirkos, kai sprogo vienas iš Černobylio atominės elektrinės blokų. Avarijos dieną Liusei Ignatenko buvo 23-eji metai, ji neseniai buvo susituokusi su Vasilijumi Ignatenko, kuris tuo metu dirbo gaisrininku tuometinėje Černobylio gaisrinės stotyje. Balandžio 26-osios naktį, Vasia Ignatenko iškviečiamas gesinti gaisro atominėje elektrinėje, todėl jis, kartu su kitais kolegomis išlekia į iškvietimą. Išeidamas, Vasia pabučiuoja žmoną ir nuramindamas paprašo, kad ji užsidarytų langus ir orlaides, o tai padariusi, atsigultų miegoti. Tačiau nežinia ir laukimas neleidžia užmigti. Ryte, nesulaukusi vyro, ji puola jo ieškoti ir randa - ligoninėje, apjuostoje gyva policininkų eile. Į ligoninę be paliovos įvažiuoja ir išvažiuoja greitosios automobiliai, tačiau niekas, išskyrus medicininį personalą, įeiti negali. Tačiau tuo viskas tik prasideda...

Sunku net konkrečiai įvardinti, apie ką yra ši istorija... Apie Černobylio atominės elektrinės KATASTROFĄ, kuri mums parodė, kokia galinga yra šiuolaikinės civilizacijos jėga ar apie MEILĘ, kuri nugali visas kliūtis ir neapleisdama suteikia stiprybės net ir sunkiausiomis akimirkomis. Turbūt visi esame girdėję apie šį istorinį įvykį, kuris vienaip ar kitaip mus palietė ir dar turbūt ilgai palies. Vieni mūsų visa tai išgyveno patys ar jų artimieji, kiti - domėjosi tuo per istorijos pamokas, tačiau to, apie ką pasakoja šis spektaklis, turbūt nežino niekas. Apie tai nerašoma istorijos vadovėliuose, o tuo labiau nebuvo pasakojama žmonėms, kurie avarijos metu stebėjo televiziją ar klausėsi radijo. Visi tie žmogiški išgyvenimai lyg pamiršti, o galbūt net ir "užslaptinti" nuo plačios visuomenės, kad jokiu būdu žmogus nesusimąstytų apie industrijos keliamą grėsmę Žemei ir nenuspręstų viso to atsisakyti. 

Iš tiesų, sunku rašyti apie tai, ką pajaučiau spektaklio metu. Tos emocijos, išgyvenimai nesaikingos empatijos dėka tapo lyg mano gyvenimo istorijos dalimi. Tik dabar suvokiau, ką teko išgyventi tiems žmonėms, kurie aukojosi žmonijos labui, nors visa tai buvo ganėtinai arti manęs. Esu girdėjusi daug pasakojimų apie tai, kas nutikdavo žmonių kūnams, gavus didžiulę dozę rentgenų, su kokiais pavojais teko susidurti, gesinant ir laidojant sprogusius blokus bei kaip atrodė gamta ir gyvūnija po šios radiacinės katastrofos. Tačiau tie pasakojimai buvo ganėtinai "sausi", kupini faktų, bet be jokių emocijų, todėl lenkiu žemai galvą šio spektaklio aktorei Eglei Špokaitei už tai, kad 100 proc. istorijos išgyvenimu ir perteikimu leido suprasti, kokia galinga meilė pražūties akivaizdoje. Egle, Jūs esate šaunuolė, o mano akyse - dar ir didvyrė, nes visą tą istoriją perleisti per save yra drąsu. Sveikinu Jus su puikiu darbu.

Patiko sprendimas ekrane rodyti vaizdus ir nuotraukas, susijusias su Černobylio katastrofa ir tais laikais, tai užpildė visą erdvę ir leido labiau įsijausti į tuometinius laikus, kas yra labai aktualu jaunam žiūrovui, kuris apie visa tai yra girdėjęs tik iš tėvų ar senelių pasakojimų. Patiko ir realių faktų gausa, tikros pavardės ir žmonių nuotraukos, kas spektaklį paverčia ne tik meno kūriniu, bet ir istorijos pamoka jaunimui, kuris taip puoselėja industrines naujoves ir pamiršta, kas visgi yra ta tikroji meilė. 

„Aš nežinau, apie ką papasakoti... Apie mirtį ar apie meilę? O gal tai tas pats... Apie ką?“ (L. Ignatenko)

Ši skausminga citata, kuria prasideda spektaklis, man įsirėš ilgam į atmintį... Ji puikiai iliustruoja visą spektaklio esmę, pasakojimą ir galimybę į pasakojamą istoriją pažvelgti dvejomis kryptimis - meilės ir mirties. Kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti, kas jam arčiau širdies. Tai spektaklis, į kurį eičiau dar kartą, nes jame perteikiamos emocijos tokios stiprios ir tikros, kurių paprastai nesutinkame šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi, spektaklį vertinu 9/10, nes pati istorija jau yra stipri, todėl tam tikri sprendimai atrodė lyg perspausti, nenuoširdūs, tačiau visa kita buvo super. Rekomenduočiau tiems, kurie domisi istorija, kuriems nuobodu tiesiog skaityti vadovėlius ir nori į istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Taip pat tiems, kurie visa tai išgyveno patys ir nori grįžti į tuos laikus.

Nors spektaklis trunka 1,30 val., jis tikrai neprailgsta, nes įtraukia į šią skaudžią istoriją apie (čia jau nuspręskite patys, apie mirtį ar apie meilę). Žiūrove, mesk sau iššūkį ir nuėjęs į spektaklį išgyvenk tai, ką išgyveno žmonės, kurių gyvenimai buvo amžiams sudaužyti. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA

Daugiau informacijos rasite Juozo Miltinio dramos teatro TINKLAPYJE

P.S. nors spektaklio premjeros dieną spektaklis buvo transliuojamas per televiziją ir galbūt daugelis jį tokiu būdu jį ir stebėjote, tai nėra tapatu tam, ką pamatysite teatro salėje. Teatras yra gyvas, todėl daug ko televizijos ekranas neperteikia. Jei norite objektyviai įvertinti šį spektaklį, ateikite į teatrą ir būkite jo dalimi.

A. Šlepiko "Lietaus dievas" arba vieno miestelio istorijos

Kovo pabaiga, vakaras. Pagaliau pavasaris išdrįso pasibelsti į žmonių širdis, kurios dar nespėjo "atšilti" po žiemos šalčių. Pagaliau, nors ir labai droviai, kvepia pavasariu, kai norisi netyčia (o gal ir tyčia) palikti savo paltą ar striukę namuose ir išeiti į kiemą pasivaikščioti. Arba aplankyti Juozo Miltinio dramos teatrą, kuris švenčia savo jubiliejinį 75-ąjį gimtadienį ir tokiu būdu "pašildyti" savo širdis, mintis ir sielas vieno Panevėžio rajone esančio miestelio istorija. Pjesė "Lietaus dievas" buvo specialiai sukurta paminėti teatro jubiliejų pagal to paties pavadinimo A.Šlepiko novelių rinkinį, todėl teatro foje gausiai renkasi žiūrovai. Išgirdus trečiąjį skambutį, teatro salę užvaldo rimtis, stoja tik teatrui būdinga tyla.

Veiksmas prasideda miestelio paauglių išdykavimais, kuriuos sudrausmina vyresnieji gyventojai, sutrukdydami sprogdinti fejerverkus. Tuo metu prasideda skirtingų kartų pokalbis apie buvusius ir esamus laikus, išdaigų evoliuciją bei sprogmenis šiais ir anais laikais. Siužetą keičia pokalbis tarp solidaus amžiaus moters, kurią miestelyje visi vadino Varna ir jos sugyventinio, 25 metais jaunesnio  Algio. Pastaroji vis pergyvena, kad Algis nemyli jos ir vieną dieną paliks, taip sudaužydamas moteriai širdį, tačiau visa tai Algį tiesiog smaugia. Šį epizodą  keičia kitas, pastarąjį - dar kitas, taip po truputį supažindinant su miestelio gyventojais, jų ypatumais bei problemomis, kurias čia aprašyti būtų nedora, nes visa tai reikia pamatyti pačiam, teatro scenoje. 

"Lietaus dievas" yra lyg antram gyvenimui prikeltas to paties pavadinimo A. Šlepiko novelių rinkinys, perteiktas teatro scenoje. Pjesėje vaizduojami novelių rinkinio veikėjai, jų gyvenimiškos situacijos, problemos, propaguojamos vertybės. Puikiai pavaizduojamas mažų miestelių savitas gyvenimas, kur visi pažįsta vieni kitus, vyresnio amžiaus žmonės susirenka vakarais paplepėti ar išlenkti po bokalą alaus, o jaunimas kartu krečia išdaigas, padeda vyresniesiems. Vieni myli, o kiti nori išsilaisvinti iš tos meilės, tačiau negali. Visus gyventojus vienija humaniškas požiūris į kitą žmogų, pagalbos rankos ištiesimas, pagarba bei santarvė. 

Šis spektaklis turėtų sužavėti ir nukelti į prisiminimus tuos, kurie bent kartą praleido ilgesnį laiko tarpą mažoje bendruomenėje ar miestelyje. Man tai sukėlė nepaprastus sentimentus vaikystei, kuomet savo dienas leidau mažame miestelyje, netoli Kauno. Viskas šioje pjesėje pavaizduota taip tikroviškai, taip taikliai, kiekvienas veiksmas, tradicijos, papročiai yra autentiški tikrovei, todėl spektakliui ir nereikia gilios minties, nes tai pjesė apie mus visus, kurie kadaise buvo tos gyvenamosios vietos dalimi. 

Išskirtinį dėmesį norėčiau teikti aktoriams bei jų profesionalumui. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad tiek daug aktorių vienoje scenoje parodys tokio aukšto lygio vaidybą. Ir, kas keisčiausia, niekur nebuvo perspausta, perpildyta ar ne vietoje. Viskas apgalvota nuo pradžios iki galo, kas ir sudarė tobulą visumą ir labai kokybišką teatrą. Su didžiausia pagarba norėčiau pagirti jaunuosius aktorius už jų aistrą teatrui, spinduliuojantį norą tobulėti (kas aiškiai matosi, stebint vis naujus jų pasirodymus) bei energingumą. Šaunuoliai. Žinoma, ir teatro senbuviai verti aplodismentų atsistojus, nes tik jų dėka teatras tampa ne pramoga, o dvasinio tobulėjimo priemone, kuri šiuolaikiniam žmogui yra būtina (nors ne visi tai supranta). Tradiciškai išskirsiu nuostabią Ingos Talušytės vaidybą, kuri mane tiesiog žavi. Tik Jūsų dėka net ir liūdniausios dramos tampa spalvingos. Ačiū Jums.

Kiekvienas spektaklis mano atmintyje pasižymi tam tikra išskirtine detale, palikusią didžiausią įspūdį. Šiame spektaklyje tai buvo dekoracijos. Spektaklio scenoje stovintis namas su daugybe langų simbolizuoja miestelio žmonių santykį, kuris yra linkęs į familiarumą. Gyvendami viename miestelyje jie gyvena lyg vienuose namuose, kuriuose visiems viskas yra pažįstama, žinomos kiekvieno silpnybės ir stipriosios savybės ir niekas neslepiama nuo kitų. Kitų dekoracijų, kaip ir, nebeprireikė, išskyrus lėktuvo imitaciją, kuri atrodė ganėtinai įspūdingai. 

Kas liečia garso takelį, jo savitumas kėlė žavesį, tačiau kartu ir nepatiko. Sunku net pasakyti, kodėl taip nutiko, galbūt dėl per didelio garso ar vietomis širdžiai neartimos melodijos, tačiau klausyti nebuvo sunku. Besileidžiančio lėktuvo garsas buvo toks didelis ir autentiškas, kad iš tiesų pamaniau, jog čia pat, ant teatro stogo, nusileido koks nors lėktuvas neaiškiu tikslu. Jei įtikino, vadinasi, pasiekė savo tikslą.

Taigi, šio spektaklio laukiau ganėtinai ilgai - nuo tos akimirkos, kai žiniasklaidoje pasirodė būsimų premjerų pavadinimai. Ir laukti tikrai vertėjo. Nepaisant to, kad šio spektaklio premjera buvo tiesiogiai transliuojama per televiziją, su nekantrumu tą dieną laukiau vakaro, kada visa tai galėsiu išvysti gyvai, teatro scenoje. Teatras nuo kino filmo skiriasi tuo, kad teatras yra gyvas, vykstantis dabar ir čia, netobulas, tačiau tuo ir žavintis žiūrovus. Stebint gyvai, galima pastebėti kiekvieną smulkmeną, kuri galbūt atrodo visai nereikšminga, tačiau iš tiesų sudaro tą visumą, kurią ir vadiname meno kūriniu, praturtinančiu vartotojo sielą. Todėl tiems, kurie stebėjo šį spektaklį per televiziją ir kuriems tai nepatiko ar tiesiog nepaliko įspūdžio, siūlyčiau aplankyti teatrą ir visa tai patirti čia ir dabar, o ne saugiai įsitaisius ant sofos su kavos puodeliu rankose. Spektaklį vertinu TEIGIAMAI ir REKOMENDUOJU jį pamatyti tiems, kurie kada nors leido laiką mažuose miesteliuose, nori prisiminti paauglystės kiemo laikus ar tiems, kurie nori susipažinti su gyvenimo miesteliuose ypatumais bei palyginti tai su gyvenimu didmiestyje. 

Tai nėra tas spektaklis, kuriame kvatositės, susiėmę už pilvų. Tai spektaklis, po kurio norėsis tylėti ir viską apmąstyti. Aš išdrįsau jį pamatyti, nepaisydama jau mačiusiųjų komentarų ar prastų atsiliepimų. Išdrįsau, nes tikiu teatru, kuris tikrai neapvylė. O Tu? Ar išdrįsi pamatyti "Lietaus dievą"?

P.S. tai mėgstamiausiais epizodas šiame spektaklyje, kurį užfiksavo Tomas Stasevičius.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA

Daugiau informacijos apie teatrą bei rodomus spektaklius rasite paspaudę ČIA

Žano Puare "Beprotiškas savaitgalis"

Ganėtinai nežiemiškas sausio vakaras. Po darbų pavargę ir lyg oazės ieškantys žmonės renkasi Juozo Miltinio dramos teatre su tikslu - pabėgti nuo kasdienybės ir įprastos aplinkos. Tą penktadienio vakarą susirinkusieji nusikėlė į šių dienų Prancūziją ir pasinėrė į "Beprotišką savaitgalį".

Veiksmas prasideda vėlų vakarą Stefano namuose. Stefanas - vidutinio amžiaus vyriškis, sėkmingas verslininkas, vedęs nepaprasto grožio moterį Sofi. Viskas būtų tobula, jei ne keistas Stefano potraukis nesąmoningai sugriauti visą sėkmingos šeimos idilę, kuris pasireiškia neištikimybe. Noras peržengti tam tikrą ribą jam padiktuoja tobulą planą. Taigi, įsodinęs žmoną į lėktuvą, pasikviečia savo meilužę Žiuli į namus, tačiau planas griūna, išgirdus Sofi žingsnius link buto durų. Žiuli bandymas pabėgti pro atsarginį išėjimą nepaseka - durys užrakintos, tad Stefanui ir Žiuli tenka stoti prieš Sofi surengtą teismą. Sofi pareikalavus skyrybų, Stefanas pradeda suktis iš keblios situacijos vedamas meilės Sofi bei noro išlaikyti santuoką. Būtent čia ir prasideda tikrasis linksmumas... 

Tai spektaklis, kuriame sukuriama prancūziška situacija - vyras, žmona ir meilužė vienuose namuose visą savaitgalį. Stefanas, kartu su jaunute Žiuli, kuria absurdišką situaciją ir patys beveik ja patiki, tačiau klausimas - ar tuo tiki Sofi? Kiek toli gali nuvesti melas vardan noro pasprukti iš keblios situacijos? Visi atsakymai spektaklyje "Beprotiškas savaitgalis". Negana to, į šį žaidimą įtraukiama ir daugiau žmonių, kurie, nieko neįtardami, tampa prieskoniu visai šiai prancūziškai situacijai. Veikėjų išgyvenimai taip stipriai perteikti, kad nesunkiai įtraukia ir žiūrovą į šią situaciją, kuris, net ir žinodamas istorijos pradžią taip pat patiki sukurtu pasiaiškinimu. O galbūt mes patys atpažįstame save? Vaidinimas kupinas humoro, šmaikščių dialogų, absurdiškų situacijų ir melo, kuris nuveda taip toli, jog sunku juo nepatikėti net ir pačiam istoriją kuriančiam asmeniui. 

Su nekantrumu laukiau šio spektaklio dėl kelių priežasčių. Viena jų - Ingos Talušytės pasirodymas scenoje. Turbūt ne paslaptis, kad visi spektakliai, kuriuose Ji vaidina, yra nepaprastai geri ir šmaikštūs, o nuostabi vaidyba tiesiog pavergia širdį, todėl kaskart, kai perskaičiusi spektaklio aprašymą aktorių sąraše radus šios aktorės pavardę, net suvirpa širdis. Su visa derama pagarba kitiems aktoriams turiu prisipažinti, kad būtent Inga Talušytė yra mano mėgstamiausia aktorė, kurios man labai trūksta teatro scenoje. Kita priežastis - jau seniai norėjau pamatyti šį spektaklį, tačiau vis atsirasdavo kokių kliūčių tam. Net jau spaudžiant bilietus savo delne teko nusiminti, kad spektaklis atšauktas, tačiau po ilgo laukimo pagaliau jį pamačiau ir tikrai nenusivyliau. 

Taigi, šį spektaklį vertinu labai gerai, nes patiko tai, jog jame nebuvo modernistinių sprendimų, dekoracijos apgalvotos iki mažiausios smulkmenos, spektaklis paprastas, tačiau jokiu būdu ne prastas. Trumpai tariant, spektaklis yra užbaigtas. Nėra užslėptos gilios minties, tad užtenka atsipalaiduoti ir pasinerti į kuriamą istoriją. "Beprotišką savaitgalį" rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektaklis "Prancūziškos skyrybos"; tiems, kurie mėgsta lengvą humorą ir nori atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių; ir tiems, kuriems patinka paprastas, lengvai suprantamas teatras be įmantrių kostiumų ar dekoracijų. Nedvejodama galiu teigti, kad eičiau į šį spektaklį dar ir dar kartą, nes jam pasibaigus, visą vakarą jaučiausi pakylėta ir laiminga, o taip būna retai.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

Ištrauką iš spektaklio rasite ČIA

Būtinai apsilankykite ir JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRO TINKLAPYJE

S. Maršako "Katės namai"

Turbūt daugiau nei prieš 15 metų pirmą kartą mačiau Keistuolių teatro pastatytą spektaklį "Katės namai" ir dar dabar puikiai pamenu, kad būtent ši istorija bei moralas paliko gilų įspūdį mano atmintyje. Taip pat, kaip ir "Mažasis princas", šis spektaklis gali būti suprastas visai kitaip augant ir bręstant, įgyjant gyvenimiškos patirties, todėl panorau dar kartą grįžti į "Katės namus", tik šį kartą - Juozo Miltinio dramos teatre. Patikėkit, nenusivyliau...

Kadangi ši pjesė pasaulį džiugina daugiau nei pusšimtį metų, nemanau, kad vertėtų plačiai pasakoti apie šią istoriją, tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie Katę, kuri kartu su savo tarnu katinu Vasyliu gyveno nepaprasto grožio ir prabangiuose namuose, kuriuose puotavo garbingiausieji miestelio gyventojai: Višta ir Gaidys, Ožys ir Ožka bei Kiaulė. Puotos metu pasigirsta katinėlių našlaitėlių barbenimas į vartelius su prašymu įsileisti, tačiau Katė kategoriškai atsisako juos įsileisti. Atėjus Katės poilsio metui, svečiai pradeda skirstytis, tačiau paliktas be priežiūros pečius sukelia gaisrą namuose ir Katę iš užjūrio bei jos tarną palieka be namų. Tačiau tai nebūtų pasaka, jei pasibaigtų laimingai...

Šis spektaklis puikus ne tik savo mintimi ir nesenstančiomis visuomeninėmis aktualijomis, tačiau ir nuotaikinga muzika, kostiumais, dainomis, judesiu ir tuo, kad spektaklyje vaidina ir lėlės, todėl net ir mažiausiam teatro žiūrovui nėra sunku atpažinti veikėjus. Lėlės spalvingos, charakteringos bei traukiančios akį, todėl ne vieną sykį teko pamatyti, kaip mažyliai tiesia rankutes, norėdami paglostyti vargšus katinėlius ar paliesti paršelius. Likau sužavėta aktorių talentu ir profesionalumu, nes tokio įsijautimo į vaidmenį turbūt dar neteko matyti (rašau taip, nes, mano nuomone, į Ožį įsijausti ir visą valandą kalbėti ožio balsu yra sudėtingiau nei suvaidinti kokį rimtą, lyrišką vaidmenį). Trumpai tariant, patiko viskas, nes spektaklis užbaigtas tiesiog būtų sunku prie ko nors prikibti.

Po šio spektaklio man buvo gera, nes grįžau į savo vaikystę, prisiminiau tą pirmąjį susitikimą su "Katės namais", galėjau šiek tiek palyginti skirtingus pastatymus (na tiek, kiek tai leido mano atmintis) ir pabuvau tarp vaikų, kurie viso spektaklio metu darė tai, apie ką didžioji dalis suaugusiųjų jau pamiršo - džiaugėsi smulkmenomis ir užjautė gyvūnėlius. Tiesa, prieš spektaklį kiek stebėjausi, kad salėje yra ne tik vaikus atvedusių suaugusiųjų, tačiau išėjus iš salės supratau - jie pasirinko teisingai. Taigi, šį spektaklį rekomenduočiau pamatyti visiems mažyliams, nes jis lengvai suprantamas, spalvingas ir kupinas muzikos, naudingo moralo ir gerų emocijų; taip pat ir jų tėveliams ar tiesiog suaugusiesiems, kurie nori grįžti į vaikystę ir vėl pabūti vaikais, pasidžiaugti smulkmenomis ir pasimėgauti profesionaliu teatru.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
Ištrauką iš spektaklio rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE
Kitą aktualią informaciją rasite oficialiame Juozo Miltinio dramos teatro TINKLAPYJE

P. S. Labai patiko šio spektaklio afiša bei programėlė. Ta Katė tiesiog nuostabi!

Vytauto Kupšio "Išgelbėkime kengūriuką" arba galimybė vėl grįžti į vaikystę!

Gražus, tačiau labai šaltas sausio 17-osios rytas. Saulės apšviesta laisvės aikšte skubame link teatro, kur mus pasitinka daugybė vaikų ir juos atlydėjusių suaugusiųjų, besiburiuojančių prie teatro durų. Tą akimirką suprantu, kad visi susirinkome vienu tikslu - išgelbėti kengūriuką. Salė kaip niekad gyva nuo vaikų juoko ir išdykavimo, tačiau pradėjus gesti šviesoms, stoja tyla. Bent jau kelioms sekundėms...

Šis spektaklis teatro scenoje pirmą kartą pasirodė prieš 23 metus, tad vaikų tėveliai patys turėtų prisiminti siužetą, o vaikučiai - viską pamatyti savomis akutėmis. Tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie kengūriuką ir beždžionėlę, kuriuos iš šiltų kraštų pagrobė du plėšikai - Dudulis ir Gugulis - norėdami juos parduoti zoologijos sodui ir užsidirbti pinigų. Tačiau ar jiems, vedamiems godumo, pavyko paminti drąsą, norą gyventi savo namuose ir nugalėti draugystės jėgą, sužinosite atvykę į šią muzikinę pasaką.

Labai patiko spektaklio dekoracijos, kurios, tik pamačius, privertė aiktelėti iš nuostabos. Nemaniau, kad taip paprastai galima sukurti tą gerai pažįstamą vaikystės vaizdą, tinkantį visiems, nepaisant to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su unikalia asmenine patirtimis ir praėjusia vaikyste. Patiko spektaklio garso takelis ir atliktos dainos, nes jos paprastos, lengvai suprantamos, tačiau puikiai atspindinčios veikėjų jausmus, kas palengvino vaikams mėgavimąsi vaidinimu. Taip pat patiko kostiumų unikalumas, nes net ir moderniu požiūriu pažvelgus į gyvūnų kostiumus, nebuvo sunku atpažinti, kas yra kas (o tai jau tampa retenybe, nes modernistinis teatras mėgsta naudoti modernius kostiumus, iš kurių vaikams sudėtinga atpažinti veikėjus). Bet labiausiai sužavėjo aktorių vaidyba. Dar eidama link teatro svarsčiau, kaip aktoriai vertina galimybe vaidinti vaikams skirtame spektaklyje, juk tai visiškai nerimta, netgi juokinga, tad buvo įdomu, kaip jie su tuo susidoros ir... pavyko puikiai! Scenoje mačiau drąsius, savęs netausojančius ir rizikuojančius aktorius, kurie tą valandą vaikams sukūrė stebuklą, leido jiems patikėti pasakojama istorija ir patiems įsijausti į veikėjų vietą. Salėje vis girdėjosi vaikų paraginimo ir pagalbos žodžiai veikėjams, o tai jau turėtų būti nemenkas įvertinimas, nes nėra nieko nuoširdžiau nei vaikų emocijos. Aplodismentai!

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokiame tikrai vaikiškame spektaklyje, kupiname spalvų, žaismingumo, įdomių dekoracijų ir nepaprastos muzikos. Visa tai sukuria ypatinga atmosferą, nukeliančią vaikus į kengūriuko ir beždžionėlės gelbėjimo istoriją bei grąžinančią suaugusiuosius į jų vaikystės dienas, kuomet jie dar nebuvo tokie užimti rutinos ir mokėjo svajoti. Pats spektaklis panašus į kažką nerealaus, tačiau labai artimą, pažįstamą ir mielą. Juk visi turėjome tą draugą, dėl kurio galėjome daug ką padaryti, gelbėjant jo "kailį". Visa tai mums primena senai pamirštą tiesą, kad draugystės jėga yra nepaprastai stipri ir niekas, o tuo labiau materija, netgi šiuolaikiniame sukomercintame pasaulyje jos negali nupirkti. Tai yra viena pagrindinių gyvenimiškų vertybių, kurią jau nuo mažų dienų reikia ugdyti, kuriant geresnę visuomenę. Dėl visų šitų išvardintų "bonusų" spektaklį vertinu teigiamai ir tikrai siūlau jį pamatyti visiems vaikučiams, kad jie žinotų, jog gyvenime yra ne tik kompiuteris ir televizorius, bet dar ir toks stebuklingas dalykas kaip teatras. Taip pat suaugusiesiems, kurie prieš porą dešimtmečių matė šį spektaklį būdami vaikais, kad pažvelgtų į jį naujai, suaugusiojo akimis. Arba tiems, kurie nori grįžti į vaikystę, pasimėgauti teatru ir praleisti laiką tarp vaikų, kurie vis dar nepamiršo, kaip reikia būti nuoširdžiais. 

 

Daugiau informacijos apie šį spektaklį bei nuotraukas rasite ČIA

Spektaklio režisieriaus komentarą rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE 

Visą kitą aktualią informaciją, o kartu ir kito spektaklio datą, rasite ŠTAI ČIA 

P.S. Spektaklis trunka 1 valandą, tačiau per visą tą laiką nei vienas vaikas nepasiprašė išeiti iš salės dėl nuobodumo ar nuovargio, o tai daug ką reiškia.

Marko Ravenhilo "Baseinas (be vandens)" arba kas nutinka, kai nori išgirsti seniai negirdėtą tiesą

Nepaprastai šaltas sausio 7-osios vakaras. Termometrų stulpeliai rėksmingai praneša apie žemesnę nei įprasta temperatūrą ir pataria kuo šilčiau apsirengti. Važiuojant teatro link atrodė, kad miesto centre staiga sustojo laikas, o apie gyvybę bylojo tik spalvotomis lemputėmis papuošti kavinių langai. Turbūt ir teatro mėgėjus išgąsdino visą kūną kandžiojantis šaltukas, tačiau ištikimiausieji susirinko. 

Veiksmas prasideda pasakojimu apie grupę menininkų, kurie nuo senų laikų yra draugai. Vienos iš jų vyras miršta, susirgęs vėžiu, tačiau ši liga tuo neapsiriboja - "suėda" iš vidaus ir pačią moterį, kuri apie savo ligą sužino po vyro netekties. Grupė žmonių, vadinantys save draugais, susirenka į krematoriumą atsisveikinti su mirusia drauge, tačiau ten netikėtai (nors ji kadaise ir buvo viena iš tų draugų) pasirodo Ji. Dėl netikėtos draugų nuostabos, Ji ilgai neužsibūna krematoriume, tačiau po kurio laiko, prisiminusi senus laikus, nusprendžia pasikviesti juos į svečius. Viena iš priežasčių - naujas baseinas namuose. Draugai, kartu prisiminę patirtas smagias akimirkas ir ankstyvos jaunystės laikus, padaugina alkoholio ir, Jai ištarus slaptažodį "eikime nuogų maudynių", visi pasileidžia prie baseino. Viskas, atrodo, būtų buvę gerai, jei ne vienas baseino berniuko neapdairus veiksmas. Ir tikroji istorija prasideda skrydžiu virš tų, kuriuos Ji laikė draugais...

Tai spektaklis apie pavydą ir panieką tiems, kurie išdrįsta kelti sparnus virš kolektyvinės sąmonės užvaldytos masės. Žmogus tampa neapykantos objektu, jei nusprendžia būti kitokiu, siekti savų tikslų bei tapti žinomu, turtingu bei įtakingu, o tai prieštarauja tų įsitikinimams, kurie iš gyvenimo nori tik to, ko nori ir visi. Vardan buvimo "kaip visi", žmogus ryžtasi paminti žmogiškumą, meluoti sau ir kitiems, apgaudinėti aplinkinius (šiuo atveju, draugę), mirti iš pavydo, nes tik tokiu būdu jis gali patenkinti savo nepasotinamą ego. 

Šis spektaklis ypatingas ne tik tuo, kad yra pirmą kartą materializuojamas Lietuvos teatro scenoje, bet ir savo originalumo. Jame nėra pagrindinių ar antraeilių vaidmenų. Veikėjai neturi išskirtinių charakterių, o jų asmenybės nėra nuspalvintos įvairiomis spalvomis. Spektaklyje naudojamos minimalios dekoracijos, nors jų efektyvumas labai didelis. Spektaklyje plačiai naudojama judesio teatras, daug akrobatinių judesių, kas tik sustiprina spektaklio mintį. Veikėjai istoriją pasakoja lyg dainuodami pagal muzikinį foną, emocijas - šokdami. Visa istorija kupina tų jausmų, apie kuriuos (turbūt) mes nenorėtume žinoti, nes tai susiję su žmonėmis, kuriuo laikome draugais. Geriausiai šį vaidinimą apibūdina sena, tačiau nepaprastai teisinga frazė - draugą nelaimėje pažinsi. 

Spektakliui rašau stiprų 10/10, nes: labai patiko judesio teatras, kuris kartais buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių; turbūt dar neteko matyti pjesės, parašytos kolektyvinės sąmonės forma, o tai labai sužavėjo dėl realybės visuomenėje; tai nebuvo lengvas ar "tuščias" spektaklis, kuriame pakanka 10 minučių ir jau žinai, kaip jis baigsis ir koks jo moralas; aktoriai vaidino nuostabiai, nuoširdžiai ir netausodami savęs; jame radau save nuo galvos iki kojų pirštelių. Jame supratau dalykus, kurie man jau ilgą laiką nedavė ramybės, ir tai pagaliau padėjo suprasti, kodėl kai kurie žmonės vienaip ar kitaip pasielgia tam tikrose situacijose. Manau, kad atsakymų gavimas ir traukia mane dar kartą grįžti ir pasinerti į "Baseiną (be vandens)".

Turbūt pirmą kartą nežinau, kam konkrečiai rekomenduočiau pamatyti šį spektaklį. Turbūt visiems. Kiekvienas žiūrovas tampa ne tik istorijos liudininku, bet ir teisėju, perleisdamas viską per savo vertybių prizmę. Tai nėra patogus spektaklis, džiuginantis daugybę žmonių, anaiptol, jis gali nepatikti, o galbūt ir kelti pyktį, nepasitenkinimą neva veltui praleistu laiku teatre, nepaisant to, kad pjesė parašyta kolektyvinės sąmonės forma. Nes tie, kurie apsiriboja visuotine sąmone, to nepripažins,  o tie, kurie išsiskiria iš minios - nenorės pripažinti, kad draugai, kurie jį supa, vis dėlto nėra draugai. Manau, kad kiekvienas, kuris turi pakankamai drąsos pamatyti savo gyvenimą iš šalies, turėtų pamatyti būtent šį vaidinimą. 

Daugiau informacijos apie jį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRO TINKLAPIS