2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

"Kai mes mirę nubusim". Žingsnis tarp meilės ir mirties

Vakar vakarą, kuris turbūt niekuo neišsiskyrė iš kitų rudeniškų vakarų savo šaltu oru ir niūria nuotaika, kartu su kolektyvu savo laiką leidome kiek kitaip nei įprasta, Juozo Miltinio dramos teatre. Kadangi pirmasis rudens mėnuo yra vienas sunkiausių ir labiausiai užimtų, kuomet neturime laiko net patys sau, nusprendėme, jog drama labiausiai padės susimąstyti apie pačius save. "Kai mes mirę nubusim" - taip vadinasi mūsų išsigelbėjimas nuo tapimo pilka mase.

Spektaklio veiksmas prasideda dviejų žmonių važiavimu neįprastu dviračiu. Vyras ir moteris, apsirengę šiaurietiškais drabužiais, lyg skubėdami mina dviratį į kurortą, kuriame nusprendė pailsėti po kelerių metų darbo. Skulptorius, sulaukęs pasaulinio pripažinimo ir jo jaunatviškai atrodanti žmona, kuri nori pajusti kuo daugiau gyvenimo skonio. Jų vizito metu įvyksta keistas dalykas - Rubekas paryčiais pamato dvi keistai atrodančias moteris, prie jūros, o viena iš jų netgi nutarė išsimaudyti jūroje. Jų išvaizda kiek baugino skulptorių, bet kartu ir intrigavo. Šis įvykis neduoda ramybės skulptoriui, tad pastarasis pasidomi, kas šios damos. Manau, toliau pasakoti neverta, nes raštu sunku nupasakoti, o ir  kiekvienas žiūrovas pats turėtų tai pamatyti.

Keista pripažinti, bet šis vaidinimas, mano nuomone, buvo vienas stipriausių, atsižvelgiant į mintis apie gyvenimą, meilę, vyro ir moters tarpusavio santykius. Galbūt esu dar per jauna sakyti tai, tačiau Irenės požiūris į visus tokius gyvenimiškus dalykus sutapo su manuoju. Visa tai buvo pasakyta taip tobulai, kad net norėdama negalėčiau to cituoti. Tai - nepakartojami žodžiai širdžiai, kuri blaškosi tarp savo jausmų. Gyvenimas ir mirtis - juos skiria tik mažas žingsnelis. Juk nebūtinai turi mirti tavo kūnas... Žymiai svarbesnė yra Tavo siela, žmogau. O kuomet dėl kitų tavęs išnaudojimo tavo siela miršta ir lieka tik gyvas kūnas, argi gali laikyti save gyvenančia būtybe?

Ji mirė tuomet, kai tas, kurį ji laikė savo Viešpačiu ir atidavė jam visą save pasakė, jog kartu praleistas laikas tebuvo akimirka. Trumpas epizodas gyvenimo, kuriame jai vietos nebuvo. Jam reikėjo šlovės ir turtų, kūrybinės sėkmės, tačiau jis nesuprato, kad jo sėkmė yra ji... Toji mūza, kurios dėka jis tapo tuo, ko troško. Garsiu ir žinomu. Ir kai ji išėjo, jis nustojo kurti. Ji nustojo gyventi. Jis keliavo, o Ji buvo uždaryta ten, kur surakinama grandinėmis ir sienos, apmuštos paminkštinimu. Ir išaušo ta diena, kuomet po daugybės metų jie vėl susitiko. Diena, kuomet jie mirę nubudo.

Spektaklis kupinas mistikos, simbolių ir keistos muzikos. Viskas apgaubta nežinomybe, o tuo labiau negalima nuspėti, kas bus toliau. Kiekviena dekoracijos detalė, kiekvienas drabužis, daiktas ar paprasčiausia smulkmena turi savo reikšmę, kurią reikia stengtis suprasti. Spektaklio muzika ir šviesų efektai viskam suteikė nepaprastą paslaptingumo šydą, kuris viso spektaklio metu gaubė sceną, o gal net ir žiūrovus. Atrodė, lyg kažkas skausmo perkreiptu balsu kalbėtų maldą meilei, gyvenimui. Mes juk kiekvienas meldžiames meilei, tik kiekvienas kitaip, o šis būdas išdavė visas tos dramos emocijas.

Visa tai, apie ką rašau, galima suprasti tik tuomet, kai esi matęs šį jaudinantį spektaklį. Neslėpsiu, jis nėra iš tų lengvųjų, kur nereikia mąstyti. Šis, kaip ir minėjau, yra vienas stipresnių mano matytų spektaklių, tačiau į jį eičiau dar ir dar, ir dar... Daug daug kartų! Nes iš jo išėjau su labai stipria emocija, kurios dar kurį laiką negalėsiu įvardinti. Vienu momentu net ir ašara nuriedėjo dėl per daug paliestos širdies. Buvo nuostabu. Nuostabiai gražu ir jausminga, privertė susimąstyti apie daugybę dalykų. Gyvenimiškų vertybių ir pačios jausmų persvarstymo. Po šio spektaklio kurį laiką norėjosi tyliai pabūti vienai.

Tą vakarą įvyko ir vienas pirmų mano kartų. Kartu su mama nusprendėme nebūti parazitėmis ir taip pat atsidėkoti aktoriams, o šiuo atveju aktorėms, paglostyti ir jų sielas nuoširdžia padėka. Prieš teikiant gėles jaudinausi, netgi šiek tiek virpėjo kūnas iš jaudulio, nes net nenumaniau, kas būtų tinkamiausia pasakyti žmogui, kuris kaskart daro mane tobulesne. Viskas buvo gerai iki tos akimirkos, kai pamačiau aktorės nuostabą. Sugebėjau tik padėkoti, tačiau tai buvo taip nuoširdu, kad net nuraudau. Ačiū Jums!

Tikrai visiems rekomenduoju pažiūrėti šią dramą. Verta dėmesio.

P.S. NEMELUOJU.

Jei sudomino, daugiau informacijos rasite: http://www.miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kai-mes-mir-nubusim-h-ibsenas/

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

"Kulkos virš Brodvėjaus"

Rudenišką sekmadienio vakarą (rugsėjo 15 dieną) gavau tokią progą paglostyti savo sielą Juozo Miltinio dramos teatre. Tą vakarą nusikėlėme į gangsterių laikų Brodvėjų, kur kulkos virš galvų skraidė taip dažnai kaip šiomis dienomis virš mūsų skraido paukščiai.

Spektaklis prasidėjo ganėtinai keistai - vidury scenos guli žmogaus manekenas, aprengtas tų laikų gangsterių drabužiais, atrėmęs galvą į suoliuką. Iš viršaus apšvietė raudonų žibintų šviesa. Tolimesnė spektaklio scena lyg ir niekuo nebuvo susijusi su pirmąją. Atrodė keistai, tačiau spektaklio finalas atvertė visas kortas. Tai vienas iš tų spektaklių, kuriu detalių reikšmė paaiškinama tik pačioje pabaigoje. O tai veda mane iš proto!

Vaidinimas yra unikalus savo muzikiniais, vaizdiniais ir realistiniais efektais, kurių tikrai pasigendu šiuolaikinėje spektaklių kultūroje. Atrodo, paprasti dalykai, o sukelia tokį didžiulį efektą! Kad ir beprotiškai realistiški netikri šūviai, nuaidėję toje vietoje, kurioje visi žiūrovai buvo prikaustę savo dėmesį prie spektaklio herojų. Pripažinsiu, taip išsigandusi dar nebuvau. Tačiau lengva šoko dozė tikrai išėjo į naudą. O kam gi nėra gerai sveikas adrenalinas? Netikras kraujas, besiskverbiantis pro baltus Čičio marškinius, kurio kūną suvarpė kulkos atrodė lyg iš Holivudinio filmo. Ką jau kalbėti apie tikras, čia pat scenoje rūkomas cigaretes, geriamus gėrimus bei prabėgantį pudeliuką.

Turbūt niekas nedrįs ginčytis, jog kiekvienas spektaklis yra unikalus ne tik pjesės keliamomis problemomis, bet ir tam tikromis išraiškos detalėmis. Šios kriminalinės komedijos savitumas pasireiškia sunkiai vienu žodžiu apibūdinamu reiškiniu, tad pabandysiu sutilpti į porą sakinių. Taigi, spektaklio metu aktoriai rūko netikras cigaretes, neva geria iš tuščių stiklinių, ponia Eden nešiojasi su savimi pliušinį pudeliuką, o ir šaudymo scenose garso nebuvo. Viskas pasikeitė spektaklio pabaigoje, kuomet nuaidėjo tikrų šūvių garsas, pasirodė neva tikras kraujas, pakvipo cigarečių dūmais, o ir šuniukas paskutinėje scenoje suvaidino savo vaidmenį. Iš tiesų tai paliko tikrai didelį įspūdį, bet nežinau kodėl... Turbūt kaltas spektaklio savitumas.

Taip pat labai teigiamą įspūdį paliko aktorių, kurie atliko teatro ir kavinės darbuotojų vaidmenis. Visą vaidinimo laiką jų veidus puošė amerikietiškos socialinės šypsenos. Tai tokios šypsenos, kuriomis amerikiečiai slepia savo jausmus, vidinę būseną, slegiančias problemas, o gal ir iš tiesų parodo nuoširdumą. Sudomino tai, jog paskaitų metu esame kalbėję apie šias socialines šypsenas ir realiai buvo sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų. Ir štai, pagaliau pamačiau tai realybėje. Atrodė ganėtinai juokingai, tad ir pačios veidą puošė nors nesocialinė, tačiau nuoširdi lietuviška šypsena.

Kalbant apie dekoracijas bei aktorių aprangą, smarkiai kvepėjo autentiškumu. Pasijaučiau lyg tikrai būčiau senajame Brodvėjuje, kuomet siautė gangsteriai ir gaujos. Trūko tik senovinio retro stiliaus automobilio ir tuomet būtų pasiekta tobulybė autentikos atžvilgiu.

Aktoriai. Kiekvienas iš jų puikiai atliko savo vaidmenis, kiekvienas į tai įdėjo ir savęs. Tik viena aktorė mane varė iš proto savo talentingumu. Savo vaidmens idealiu įgyvendinimu. Savo charizmatiškumu bei savitais bruožais, talentu. Vien dėl šios aktorės verta eiti į spektaklius, nes tikrai žinau, kad jos atliekamas vaidmuo bus ne tik šmaikštus ir gyvybingas, bet ir nuoširdus, verčiantis susimąstyti. Nesakau, kad kiti buvo prastesnis, tačiau ši yra mano favoritė. Olivija, esu Tavo gerbėja.

Kriminalinė komedija. Žinoma, beveik visą spektaklį mano veidą puošė šypsena, o kartais netgi tekdavo nusijuokti taip smarkiai, kad net suskausdavo pilvą, tačiau... Spektaklio pabaiga nėra gera. Paradoksalios mintys, šiek tiek filosofijos apie gyvenimą bei meilę. "Gyvenimo paradoksas: ar žmogus, miegantis su 52 metų moterimi, vagiantis meno kūrinius ir darantis meną už purvinus pinigus yra moralus?". Mirtis. Žmogžudystės. Netektys. Ir viskas toliau teka savo vaga. Pasiekus sėkmės viršūnę grįžtama prie to, ko netekai ir vėl susigrąžinama. Viskas nuo pradžių, tik kiek kitaip.

Iš tiesų šiame spektaklyje jau esu buvusi. Tačiau šį kartą jį mačiau kiek kitaip. Tuomet mane žavėjo tik aktorių charizmatiškumas ir garsiniai bei šviesų efektai, o šį kartą viską išgyvenau. Dabar įsiminiau nemažai frazių, kurios praturtino mano išmintį. Nešiosiuosi tai savo širdyje. Taigi, spektaklį vertinu tik TEIGIAMAI, nes ir pasijuokiau, ir pamąsčiau apie gyvenimiškas dilemas, su kuriomis susitinkame kasdien. Tikrai REKOMENDUOJU pamatyti šį spektaklį kiekvienam, kuriam patinka komedijos, o ypač tiems, kurie yra ištroškę visa gydančios teatro galios.

Jei sudomino mano pasidalinti įspūdžiai ir norite sužinoti daugiau, informaciją rasite čia:http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kulkos-virs-brodv-jaus-p-rozenfeldas/

Taip pat daugiau informacijos apie kitus Juozo Miltinio dramos teatro spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/



2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Naujas mėnuo - naujas iššūkis!

Visas žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės iššūkių, kuriuos arba priimame, arba, nuleidę galvas, praleidžiame. Kai kurie netgi kartojasi daug kartų, kol jų visiškai neįveikiame arba netampame tobulesnėmis asmenybėmis. Todėl ir aš tobulinu save. Ten, kur esu stipriausia. Mokausi rašyti taip, kaip niekuomet nesu rašiusi. Išsakyti savo nuomonę apie matytą kūrinį, bandyti užkrėsti aplinkinius meile teatrui. Pati mylėti pradėjau ne vėliau kaip prieš metus, tačiau tai mane padarė geresniu žmogumi. Jei ir visi žmonės taptų geresniais...

Sužinojau, kad Miltinio teatras vėl meta iššūkį. Ir sutikau priimti jį iškelta galva! Taigi, dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje tinklaraštininkų akcijoje. Jos metu žadu žiūrėti spektaklį "Kulkos virš Brodvėjaus", kuris bus rodomas rugsėjo 15 dieną, 17 val. Kadangi trokštu meile teatrui užkrėsti kuo daugiau žmonių, pažadu ne ilgiau kaip per tris dienas po spektaklio pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtomis emocijomis spektaklio metu su šio BLOG'o skaitytojais bei "Facebook" draugais.

Tikiuosi tai bus bent mažas žingsnelis link geresnės visuomenės. Tobulesnių žmonių. Tikresnių jausmų ir dar nuoširdesnės manęs.

2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

"Laisvi drugeliai". Kodėl paprasti dalykai taip palietė sielą?


Pirmąjį rudens antradienį gavau progą pamatyti tai, ko dar niekuomet nebuvau mačiusi. Spektaklis ir koncertas viename! Maniau, jog visa tai bus sunkiai, o gal net ir grubiai sudėta į vieną sceną, bet klydau... Viskas buvo tiesiog idealu.

Vaidinimas prasidėjo Manto daina. Jis, kartu su muzikantais, dainas atliko scenoje, padarytoje virš dekoracijų. Net sunku žodžiais nupasakoti, kaip visa tai atrodė, nes pirmą kartą teko matyti tokį muzikos ir teatro derinį. Visur buvo tamsu, tik muzikantai ir dainininkas buvo apšviesti mėlyna prožektorių šviesa. Gyva muzika, nuostabus Manto balsas ir subtilus perėjimas iš koncerto į vaidinimą paliko stiprų įspūdį mano atmintyje. Pasibaigus dainai, prasidėjo dviejų žmonių istorija.

Iš motinos namų pabėgęs Donaldas Beikeris apsigyvena nepaprasto dizaino bute, kuriame prieš jį gyveno "neformalas" vaikinas. Pastarasis bute paliko kokono formos krėslus bei lovą, esančią taip aukštai, kad į ją reikia lipti kopetėlėmis, o jei netyčia naktį iškritus iš jos galima ir sprandą nusisukti. Bet dėl to jaunas vaikinas visiškai nepergyvena. Jį netgi žavi tokia netradicinė aplinka. O kurio jaunuolio, ištrūkusio iš motinos glėbio, nežavėtų naujos formos, nauji iššūkiai? Donaldas atsikrausto čia, nes nori pradėti gyventi savo gyvenimą, kurti muziką ir tiesiog būti muzikantu. Jam pabodo, kad jo motina ponia Beiker elgiasi su juo kaip su mažu vaiku, į jį nežiūri kaip į vyrą, o ir nepritaria jo norui tapti garsiu muzikantu. Vaikino tėvas mirė prieš šešerius metus, tad tuose namuose jo niekas nebelaikė. Donaldas susitaria su mama, kad ji apsilankys jo bute tik po dviejų mėnesių.

Prabėgus mėnesiui, į Donaldo kaimynystę atsikelia jauna mergina, vardu Džilė. Pastaroji įsiprašo į Dono namus, norėdama susipažinti. Jų istorija prasideda nuo paprasto kavos puodelio... Susižavėjimas, nuoširdumas, vėjavaikiškumas, meilė, kančia, rūpestis - visa tai supa juos. Jie moko vienas kitą įvairiausių dalykų: Džilė leidžia Donui išlaisvinti savyje tūnantį "beprotį", o Donas panelę moko matyti jausmus, jausti meilę. Merginai, kuri nėra mylėjusi, gera su vaikinu, kuris visą laiką buvo saugomas nuo gyvenimo.

Jų santykius sugriauna netikėtai pasirodžiusi ponia Beiker. Pastaroji pašneka su Džile apie jos reikalingumą Donaldui ir pasako, kad ji, palikusi Doną, verstų jį kentėti. Merginai, kuri dievina laisvę, tai pasirodo per daug sunku, tad ji atstumia vaikiną ir susideda su pagyvenusiu, neaiškios reputacijos režisieriumi. Donas vėl kenčia, paliktas mylimos merginos.

Istorija baigiasi gerai. Nereali muzika padidina spektaklio efektingumą, o ypač, paskutinė Manto daina "Laisvi drugeliai". Prisiminus tai, per kūną nueina šiurpas. Daugybę kartų girdėta daina įgavo kitokią prasmę. Tą akimirką norėjosi verkti kaip niekad!

Atrodo, paprasta istorija, bet.. Pagrindinis veikėjas Donaldas nuo gimimo yra aklas. Tai spektakliui suteikia ypatingą nuotaiką, su kuria tikrai nedažnai tenka susidurti žmonėms. Aklas žmogus mūsų visuomenėje, lygiai toks pats, kaip ir visi. Jo niekas neatskirtų nuo bet kurio kito jaunuolio. Todėl mama jį taip ir saugojo nuo gyvenimo sunkumų. Netekusi vyro, bijojo netekti ir sūnaus. Mums keista, kaip aklas jaunuolis gali vienas gyventi vienas, toli nuo savo šeimos, bet spektaklyje parodomas aklųjų pasaulis: tai, ką jie mato, ką jaučia ir kaip stengiasi patys kabintis į gyvenimą. Jis mato žmonių jausmus, ko seniai nebemoka matantys žmonės. Jis pyksta, kai jo yra gailisi aplinkiniai.Pyksta, kai vaikiškų knygelių "Mažasis Donis, kuris įveikė tamsą" autorė ponia Beiker tapatina jį su mažu berniuku iš knygelių. Pyksta, kai jį laiko nenormaliu.

Galima kalbėti apie neįprastas dekoracijas, drabužius, nuostabius aktorius ir dar nuostabesnius veikėjus, bet... Šis spektaklis man buvo per daug artimas. Kai buvau maža, turėjau nuo gimimo aklą draugą. Mūsų amžiaus skirtumas buvo ganėtinai didelis, gal 10 metų. Ir aš buvau tokia vaikiškai laisva. Tačiau tai nesutrukdydavo kalbėtis, rasti bendrų temų. Pamenu mūsų pokalbius apie tai, ką jis mato, ką jaučia. Net apie tuos pačius šešėlius esame kalbėję. Vaikiškas nuoširdumas ir aklo žmogaus gebėjimas matyti jausmus. Atskirti spalvas pagal garsus. Atskirti žmones pagal kvapą. Mačiau ir jo meilės istoriją. Ir kaip ta meilė ji paliko... Spektaklyje visi lieka laimingi, bet šio mano draugo istorija pasibaigė kitaip.

Sutrikusi. Tokia buvo mano nuotaiką, išėjus iš spektaklio. Atrodo, viskas baigėsi gerai, bet... iš tiesų istorija liūdna. Mačiau daugybę sužavėtų žmonių, kurių veidus puošė euforija po nuostabaus vaidinimo, tik mane tai mažai lietė. Kažkur giliai savyje ir aš jaučiau visas tas geras emocijas, bet visa tai užgožė susirūpinimas savo artimaisiais. Galbūt tai per daug arti manęs? Gal per giliai pažvelgiau? Nes juk spektaklis genealiai profesionalus! Muzika nereali! Istorija tikra...

Neatsižvelgiant į mano asmeninę patirtį, spektaklis tikrai vertas dėmesio. Siūlau nepagailėti pinigų ir įsigyti bilietą į šį spektaklį :) Daugiau informacijos apie jį:  http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/laisvi-drugeliai-l-gershe/

P.S. į šį spektaklį bilietai yra išgraibstomi likus mėnesiui iki spektaklio. Spręskit patys, ar tai dėl komercinių sumetimų, ar spektaklis yra to vertas :)