2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Natalja Vorožbit "Saša, išnešk šiukšles". Vienos šeimos mistinė, tačiau tikra istorija

Tą vakarą buvo sausio 25-oji, trečiadienis. Po ilgos pertraukos nedrąsiai žengiau į teatro foje žvalgydamasi ir ieškodama pažįstamų veidų. DEJA. Netrukus įvertinu, kad susirinko keistai negausus būrys žiūrovų ir tai mane nemaloniai nustebina, tačiau tikėjimo teatru neatima. Dar prieš žengiant į salę pradedu svarstyti, kurioje eilėje labiausiai norėčiau prisiglausti nepakartojamai valandai teatre, galvoje peržvelgiu visus geriausius variantus, tačiau įžengus į salę teko pajausti nusivylimą ir... nuostabą! Žiūrovai spektaklį stebės, būdami scenoje! Nedrąsiai, lėtais žingsniais lyg nenorėdama įžeisti ar kaip nors sugadinti savo svajonės žengiu ant scenos ir bandau ieškoti poros laisvų vietų ir vuolia - pačiame priekyje! Supratau, kad šis spektaklis jau niekuomet neapleis mano atminties, todėl atsipalaiduoju ir stengiuosi įsilieti į esančią atmosferą. Tiesa, beveik visos vietos tuo metu buvo užimtos, todėl teatro darbuotojams teko pastatyti papildomas kėdes, kiek tai leido aplinka, tad supratau smarkiai klydusi. Netrukus lėtai pradeda gesti šviesos, o žiūrovų šurmulys nutyla it išjungtas išjungimo mygtuku. Patikėkite manimi, tą akimirką mes visi pajutome kažkokią tai ypatingą mistiką šalia savęs...

Taigi, 2014 metai, Ukraina. Veiksmas prasideda Katerinos namo virtuvėje. Katerina neseniai palaidojo savo vyrą Sašą, kuris dar prieš prasidedant kariniams neramumams staiga mirė dėl širdies nepakankamumo. Kartu su savo besilaukiančia dukra Oksana gamina vakarienę ir aptarinėja įprastus dalykus, tačiau kiekviena tema, kuria bandoma kalbėti, primena mirusį Saša. Jis - buvęs karininkas, savo laiku užėmęs aukštas pareigas kariuomenėje, dalyvavęs daugybėje mūšių ir karinių užduočių, tačiau pasaulį palikęs absurdišku būdu - susmukęs vonioje dėl širdies ligos. Nors jis nebuvo tobulas vyras, tačiau jo žmona Katia ir podukra Oksana jį prisimena tik kaip gerą šeimos vyrą. Besidalindamos prisiminimais nejučiomis pradeda kalbėtis su pačiu Saša, kuris taip pat įsitraukia į pokalbį. Moterys išreiškia pyktį ir nuoskaudą dėl per anksti šį pasaulį palikusio Sašos, tačiau iš tiesų jo tiesiog ilgisi. Prasidėjus kariniams neramumams Ukrainoje, Saša, jausdamas pareigą ginti savo šalį ir nelaikydamas pasiteisinimu faktą, jog yra miręs, nori grįžti ir stoti į karą. Tačiau kaip? 

Tai pasakojimas apie meilę, mirtį ir nemirštančią pareigą savo šaliai, patriotiškumą. Spektaklyje vaizduojamas skirtingas vyrų ir moterų karo bei patriotizmo suvokimas: vyrai visą savo gyvenimą atlieka pareigą ginti ir saugoti tėvynę, netausojant savęs ir savo gyvybės, o šioje istorijoje - pasiryžta netgi antrąkart žūti dėl tėvynės. Davę priesaiką, jaučia pareigą jos laikytis net ir absurdiškose ir negrįžtamose situacijose. Tuo tarpu moterys prieštarauja aklam ir egoistiškam vyrų norui būti didvyriais ir žūti kovoje, nes joms yra per labai sunku laukti ir gedėti (šiuo atveju, antrą kartą) į karą išėjusių vyrų, o tuo labiau - vienoms išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis. Joms atrodo neracionalu ir savanaudiška paneigti visus fizikos ir biologijos dėsnius dėl galimybės vėl rizikuoti savo gyvybe, kartu vėl verčiant jas išgyventi pakartotinę netektį. Tiesa, spektaklis nėra tiesiog autorės fantazija. Pjesės autorė Natalja Vorožbit remiasi savo asmenine patirtimi - jos tėvas buvo karininkas, miręs prieš 2014 metais vykusius karinius įvykius Ukrainoje - ir karo Ukrainoje faktu, apie kurį žino bene visas pasaulis, tačiau per žinių laidų programas girdėdami apie karinius veiksmus Ukrainoje turbūt nesusimąstėme, ką tuo metu išgyveno kariai ir jų šeimos. Šis spektaklis yra puikiausias būdas suprasti, kas tuo metu vyko tų žmonių gyvenimuose.

Šis vaidinimas paliko neišdildomą įspūdį ne tik dėl išsipildžiusios svajonės, bet ir dėl kitų priežasčių. Viena jų - išėjimas iš komforto zonos. Šiuolaikiniame pasaulyje tapo įprasta bendrauti internetu ar kitomis ryšio priemonėmis, tiesioginį bendravimą nustumiant į kampelį su užrašu "Būtinybė", taip susikuriama komforto zona, kurioje žmogus gali jaustis saugus ir nepaliečiamas, neturi atsakyti už savo poelgius ar žodžius. Mes įpratome gyventi savo susikurtose komforto zonose lyg burbule, pasislėpti tamsoje ir likti stebėtojais, todėl sprendimas žiūrovus įkurdinti teatro scenoje ir čia pat, visai ranka pasiekiant kurti spektaklį, mano nuomone, yra sveikintinas. Nors iš pat pradžių būna nejauku, bet tai perauga į didesnę empatiją ir įsitraukimą į vykstantį veiksmą, nes tuo metu realiai ir pats esi viso to dalis. Taip pat labai patiko muzikinis takelis, kuris dar ilgą laiką neapleido mano minčių. Patiko dekoracijų tikroviškumas, kuris iš pat pradžių netgi sukėlė savotišką emocinį šoką ir netikėtumą, nes scenoje gali tikėtis visko, bet tik ne to (gerąja prasme). Patiko ant sienos rodomi vaizdai, filmukas, ironizuojantis Sašos gyvenimą ir jo mirtį, nupiešta mergaitė, drabužiai, saldainių lietus, žodžiu, patiko viskas, nors retai taip būna. 10 balų!

Nepaisant to, spektaklis labai labai palietė asmeniškai mane. Ilgai svarsčiau, kokia to priežastis, nes  nei spektaklyje yra pateikiami faktai apie karą, kuriuo galėčiau žinoti iš žiniasklaidos, nei pažinojau kokią nors ukrainiečių šeimą, kurie būtų tai išgyvenę, savo artimoje aplinkoje netgi neturiu žmonių, kurie būtų išgyvenę karą ir kada nors pasakoję apie karo metu patiriamus baisius dalykus. Visgi žvelgiau kiek asmeniškiau ir suvokiau...atmetus karinį kontekstą, mūsų šeima išgyveno tokią pačią dramą, kuomet šeimą per anksti ir absurdiškai paliko mūsų šeimos vyras, o savotiškai ir karys, tik kasdien žvanginęs ne ginklais, o naudojęsis kitomis priemonėmis, siekiant pasaulį padaryti geresniu. Juk jei visi gyliau pasikapstytumėme savo širdyse suprastume, kokia artima yra ši istorija. PALIETĖ. Iki širdies gelmių. O tuomet akyse pradėjo tvenktis ašaros.

Aktoriai. Turbūt geresnių aktorių šiems vaidmenims parinkti nebuvo galima. Ir tai rašau labai labai nuoširdžiai. Esate nuostabūs aktoriai, kurių pavardės spektaklio afišoje garantuoja profesionalumą ir žiūrovams atiduotą maksimumą. Ačiū Jums! 
 
Taigi, nors ir neteko sudalyvauti šio spektaklio premjeroje (nėra paslaptis, kad spektaklių premjeros yra savaime ypatingas reikalas daugeliu aspektų), esu laiminga, kad turėjau galimybę pamatyti šį vaidinimą. "Pagavau save", kad eidama iš teatro link automobilio visą laiką pratylėjau ir buvau apmąstymuose, o tai reiškia, kad dalis spektaklio liko manyje. Apžvelgiant viską, spektaklį vertinu 9/10, nes, nepaisant visų išvardintų gerų dalykų manau, kad spektakliui kažko trūko. Atrodo, tik spėjai įsijausti, o čia jau viskas ir baigiasi. Trūko pasakojimų ir Sašos praeities, pasakojimų apie dabartį be jo, trūko dialogų su juo. Žodžiu, teko nusiminti, nes viskas baigėsi per greitai. Likau atvirame konflikte, neišsprendusi problemos, kas nedavė man ramybės dar kelias dienas po spektaklio. Kam REKOMENDUOČIAU? Tiems, kurie domisi Ukraina tiek politiniu, tiek kariniu kontekstu; tiems, kurie nėra abejingi kito nelaimei ar netekčiai; tiems, kurie mano esantys drąsūs ir nori išbandyti save, išeinant iš savotiškos komforto zonos. Iš tiesu, šį spektaklį kviesčiau pamatyti visus teatro gurmanus, kurie vertina aukštos klasės ir profesionalius spektaklius, nes tiek pjesės autorė, tiek ir patys aktoriai, režisūriniai sprendimai ir parinktas garso takelis yra nepaprasti. Patikėkite manimi. 

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA