2019 m. kovo 11 d., pirmadienis

Indrės Bručkutės "Hotel Universalis". Šiuolaikinės kartos kuriamas mitas apie valdžią, galią ir slidžią pražūtį

Vasario 23-oji, alsuojanti po truputį artėjančiu pavasariu. Su kiekvienu žingsniu link teatro mano širdis vis labiau pradeda spurdėti iš nekantrumo. Šį vakarą JMDT Pasauliui pasirodys naujasis kūrinys - premjera "Hotel Universalis" - kurio laukiau ilgiau nei mėnesį. Intriguojantis pavadinimas, provokuojanti afiša ir aktoriai, savo kūryba spėję pavergti mano širdį verčia mano žingsnius tapti dar skubesniais. Spektaklis bus rodomas teatro laboratorijoje, tad braudamasi pro būsimus žiūrovus patraukiu link spektaklio vietos. Patekusi į spektaklio patalpą, maloniai nustembu pamačiusi, kad sceną ir žiūrovus skiria stiklo siena, o dekoracijos už stiklo primena vakarietiškuose filmuose rodomas viešbučių registratūras. Įsitaisau pačiame viršuje, kur, tikiuosi, sulauksiu geriausio vaizdo, ir dvasiškai atsiduodu į spektaklio režisieriaus rankas. Salė pilna žiūrovų, laisvos vos kelios vietos, kurių netyčia neužtiko potencialių žiūrovų akys. 

Spektaklis prasideda kuriama internetinio vlog'o laida, kurioje dalyvauja Epafas, Faetonas, Kiknas, o klausimus dalyviams užduoda Marija. Faetonas - viešbučio "Universalis" savininko Helijaus ir valdytojos Klimenės sūnus, siekiantis bet kokia kaina pasiekti šlovės, įrodyti savo neva turimą talentą ir įgyti visuomenės pripažinimą, vedantį į poveikį kitiems. Epafas - geriausias Faetono draugas, sėkmingas ir talentingas žmogus, kuriam pinigų nestingantys tėvai suteikia viską, ko tik nori Epafas. Faetonas jaučia patologinį poreikį konkuruoti su, iš pažiūros, visomis prasmėmis pranašesniu Epafu, tačiau noras nugalėti savo draugą tampa (savi)destrukcinis. Šiame konkurencinių kovų kontekste pasirodo Kiknas (Helijaus ir Klemenės įvaikis) - ramus, monotoniškas, liūdnas Faetono įbrolis, kuriam visą jo gyvenimą trūksta dėmesio iš aplinkinių, o ypatingai - iš įmotės Klemenės. Kiknas šiek tiek dėmesio sau išsireikalauja savo suicidiniais veiksmais, polinkiu į savižudybę ir kalbomis apie gyvenimo beprasmiškumą, įvairius būdus tobulai savižudybei. Marija, nėščia Faetono sužadėtinė ir mylimoji, kuri bando suvaldyti vidinį vaiką Faetone ir primena apie tai, kad vyras greitai ir pats taps tėvu, tad varžymasis dėl galios kitiems yra beprasmis, tačiau Marija lieka neišgirsta. Varžydamasis su Epafu, Faetonas jaučiasi tinkamai neįvertintas ir teigia, kad draugas laimi prieš jį tik dėl savo tėvų turtų, o pats prisipažįsta besijaučiantis nuskriaustas dėl to, kad yra priverstas sėdėti viešbučio registratūroje. Jausdamas nuoskaudą dėl nepatirtos tėviškos meilės ir nepilnavertiškumo, noro įgyti galią kitiems, Faetonas pareikalauja iš savo tėvo Helijaus atiduoti tai, kas Helijui yra svarbiausia. Ar Helijus nepadarė klaidos, perleisdamas viešbutį Faetonui? Ar Faetonas sugebės išsaugoti tai, ką daugybę metų kūrė jo tėvas? Ar jis išliks savimi?

Spektaklis yra paremtas antikos laikų mitu apie Saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klemenės sūnų Faetoną, kuris, trokšdamas galios, paslapčia nusprendžia važnyčioti Helijaus saulės vežimą dangumi, tačiau nepajėgia suvaldyti žirgų, ko pasekoje žūsta pats ir vos liepsnose nesudegina Žemės. Mitas nebūtų mitu, jei bėgant metams jo aktualumas neišliktų. "Hotel Universalis" puikiai pavaizduojamas šiuolaikinės kartos troškimas valdyti ir daryti įtaką kitiems, neįvertinant valdžios kainos ir galimų pasekmių, žinomumo ir galios siekimas neturi ribų, tačiau visa tai norima pasiekti neįdedant pastangų, neturint ypatingo unikalumo ar talento. Žinomumo trokštama net nesuvokiant, kam jis yra reikalingas ir kur jį galima panaudoti. Tai - tarsi noras pasiekti Saulę - visi trokšta to, lygina su Olimpo viršūne, tačiau nežino, kodėl to nori ir ką su tuo daryti. Faetonas, varžydamasis su savo draugu, pamiršta savo moralines vertybes (nesirūpina besilaukiančia Marija, neskuba jos vesti), manipuliuoja aplinkinių jausmais (Klemenės ir Helijaus, taip išsireikalaudamas savo užgaidų patenkinimo), žemina savo įbrolį ir viešbutyje daugybę metų dirbančius darbuotojus. Jis tampa saule visoje viešbučio bendruomenėje, aplink kurį turi suktis visų kitų žmonių interesai ir dėmesys, ir netgi Kikno padažnėję bandymai nusižudyti jo nesujaudina. Anaiptol, Faetonas nori padėti Kiknui nusižudyti, suorganizuodamas jam laidotuvių procesiją. Pasikeitus viešbučio savininkui, įvyksta moralinis perversmas, vedamas aklo noro būti galingu, tačiau norėdamas pajausti pasitenkinimą ir aplinkiniams įrodyti savo įgytą galią, Faetonas tampa pražūtinga būtybe.

Šioje pjesėje puikiai pavaizduojamas šiuolaikinio jaunimo vertybės ir moraliniai tikslai, savotiško bendravimo su tėvais ir aplinkiniais ypatumai, kurie moraliniu požiūriu tampa destruktyvūs bendravimo principams. Šiuo metu vis daugėja jaunosios kartos atstovų, kurie tampa priklausomi nuo technologinės komunikacijos būdų ir kitų žmonių pripažinimo. Dabar įvairūs reiškiniai, tokie kaip grožis, skonis, spalvos, asmens savivertė yra pamatuojami mygtuko "like" paspaudimais socialiniuose tinkluose ar tiesioginės transliacijos žiūrovų skaičiumi, kas individe augina savąjį Ego, taip suteikiamas abejotinos reputacijos ir reikšmės visuotinis (bent jau taip mano individas) pripažinimas ir įgyjama tam tikra galia daryti įtaką kitiems. Stebėjau spektaklį ir visa tai išjaučiau širdimi, kas manyje sukėlė liūdesį dėl esamos ir būsimų mūsų kartų, kurių vertybė yra žinomumas, pasiektas avantiūromis, ir siekis būti galingu. Lengvai ir be jokių pastangų įgyta galia kitiems dažniausiai priveda prie moralinių nukrypimų, apie ką kalbama spektaklyje.

Kas liečia patį spektaklio pastatymą, nuoširdžiai rašau 10+. Mano nuomone, tai spektaklis, kurio visos dalys maksimaliai išpildytos: garso takelis, dekoracijos, aktorių parinkimas, šviesos efektai, tekstas, pjesės keliamų problemų aktualumas visuomenei, prasmingas, tačiau lengvai suprantamas tekstas, panaudotos vaizdinės priemonės. Tikrai, po šio spektaklio labai norėjosi paspausti ranką padėkojant visai kūrybinei grupei už sukurtą stebuklą teatro scenoje. Viskas buvo parinkta tiesiog puikiai, nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Spektaklis įtraukė ir visą laiką nepaleido, už ką ir esu labai dėkinga. 

Taigi, spektaklis man labai patiko. Dar dabar, praėjus tiek laiko po spektaklio, negaliu pamiršti jo emocijos. Turiu prisipažinti, kad spektaklio buvau taip sužavėta, jog savo bendradarbiams nedaviau ramybės pasakojimais apie matytą spektaklį. Tai spektaklis, skirtas jaunimui, lyg "Roberto Zucco" pratęsimas, nes spektaklis nėra lengvas, tačiau prasmingas; aktualus didžiajai daliai visuomenės, o keliamos problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų; kupinas simbolių, kurių prasmę supras ir dabartinės kartos atstovai; jis puikiai iš šono parodo šiuolaikinio jaunimo vertybines ydas. Atrodo, dar tiek daug norėčiau parašyti apie šį spektaklį, mintys liejasi it upės vaga, tačiau pritrūksta žodžių apibūdinti tai, ką patyriau spektaklyje, todėl kviečiu visus, jaunus ir vyresnius, pačius pamatyti spektaklį "Hotel Universalis".

P.S. Paskutinė spektaklio scena mane tiesiog nuginklavo! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JMDT 

2019 m. kovo 5 d., antradienis

Igno Šeiniaus "Zygfrydas"

Vasario 3-osios vakaras, sekmadienis, bylojantis apie tai, kad žiema dar neketina sudėti ginklų ir lengvai pasiduoti pavasariui. Žemė apklota baltu sniegu, kurio baltumas primena apie dvasinio tyrumo prasmę dorai ir išmintingai asmenybei. Taip tylu, ramu ir gera širdyje, ir visa tai būdinga šaltai žiemai, kuri verčia susimąstyti apie laiko tėkmę ir kitus, individualiai svarbius dvasinius dalykus. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą ir sielos praturtinimą išmintimi, žmonės, kurie yra motyvuoti "pagydyti" savo sielas ir vakarą prieš sunkius artėjančius savaitės darbus norintys praleisti prasmingai šį vakarą juda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame premjera - "Zygfrydas" - dviejų dalių mokumentinė satyra pagal Igno Šeiniaus romaną "Siegfried Immerselbe atsijaunina". Spektaklis vyks teatro scenoje, tad būsimi žiūrovai skuba kuo greičiau susirasti sau patogiausią vietą spektaklio žiūrėjimui. Patogiai įsitaisau vienoje iš paskutinių eilių ir, kartu su visais susirinkusiais, laiko mašina pasileidžiu į 1934 metų Vokietiją, kurioje vyksta svarbūs istoriniai reiškiniai.

Spektaklio pagrindinis veikėjas - Zygfrydas Immerselbe - yra rasių teorijos pradininkas ir vadas, Vokietijoje įkūręs pirmąjį žmonių rasių muziejų, kuriam vadovauja. Vyras yra tikras nacionalistas, pasiryžęs Vokietijai ir jos valdžiai paaukoti savo gyvybę, apie tokius savo ketinimus drąsiai dalinasi su savo aplinkoje esančiu patikėtiniu ir darbuotoju. Netikėtai Zygfrydas sulaukia skaudžios žinios iš vadovybės - jis, dėl savo vyresnio amžiaus, nėra reikalingas Reicho valdžiai, nepaisant jo besąlygiško atsidavimo. Zygfrydui dėl jo pervargimo įsakoma išeiti ilgalaikių atostogų, ką rasių teorijos vadas įvertina kaip tiesioginę grėsmę jo socialinei padėčiai tuometinėje visuomenėje, tad Zygfrydas nusprendžia atsijauninti. Vyras sužino, kad viename iš Šveicarijos miestų profesorius - gydytojas atlieka specialias procedūras, kurių dėka žmogus atjaunėja, tad vyras ryžtasi šiai avantiūrai ir nuvyksta vizitui pas profesorių. Po Zygfrydo apžiūros ir atliktų tyrimų rezultatų apžvalgos, profesorius nusprendžia vyrui taikyti praktikuojamą atjauninimo programą, tačiau informuoja, kad po atliktos procedūros Zygfrydo gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti, nes į jo organizmą bus perkeliamos kito žmogaus chromosomos, kas yra labai pavojinga. Vedamas didžiulio noro ir pareigos būti naudingu Vokietijai, Zygfrydas nepaiso profesoriaus perspėjimų ir sutinka atlikti jauninimo procedūras. Po atliktos operacijos Zygfrydą ištinka bene blogiausias galimas scenarijus aršiam nacionalistui ir rasių teorijos vadui - jis atsibunda, būdamas žydu. Kaip ji medicininė klaida pakeis Zygfrydo gyvenimą? Ar jaunystė gali pakeisti įsisenėjusią pasaulėžiūrą?

Tai - mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame nagrinėjamos globalios socialinės problemos, aktualios yra dabartinei visuomenei. Ignas Šeinius šiame savo romane numatė A. Hitlerio patekimą į Vokietijos valdžią ir galimą antisemitinę neapykantą žydų tautai, galimai kilsiančias politines ir istorines grėsmes žmonijai. Žvelgiant iš dabarties istorijos perspektyvos, "Siegmund Immerselbe atsijaunina" romanas lyg pranašiškai pažvelgė į artimą ir labai tikslią ateitį, kuri pakeitė viso pasaulio istoriją.

Spektaklyje labai patiko dekoracijos, aktorių kostiumai, paliekantys vietos žiūrovo interpretacijoms. Suvokiu, kad tiek kostiumai, tiek ir minimalios, tačiau labai efektyvios dekoracijos turėjo brangiai kainuoti tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Universalūs šviečiantys stalai, sidabriniai kostiumai atrodė unikaliai ir simbolizavo technologinę ateitį, kas sukūrė savotišką kontrastą tarp praeities ir ateities.Taip pat labai patiko spektaklio garso takelis ir sukurta šokių atmosfera. Bet labiausiai patiko Gyčio Ivanausko vaidyba, su kuo labiausiai norėjau susipažinti iš žiūrovo prizmės. Tikrai likau sužavėta profesionalumu ir kūno kalba.

Taigi, "Zygfrydas" man patiko savo unikalumu ir šiuolaikiškumu, minimalistinėmis, tačiau efektyviomis dekoracijomis, trankiu ir "išjudinančiu" garso takeliu ir istorine prasme šiuolaikinei visuomenei. Spektaklį rekomenduočiau pamatyti JMDT mėgėjams, kurie norėtų susipažinti su kitokio stiliaus spektakliu, taip pat tiems, kuriems patinka Igno Šeiniaus kūryba ir istorija.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

2019 m. kovo 3 d., sekmadienis

Mato Vildžiaus "Sapiens". Utopija, kurioje auga Alisa

Šaltas ir nejaukus vasario 17-osios vakaras. Skubėdama lekiu link Juozo Miltinio dramos teatro durų, kad nepavėluočiau į ilgai lauktą premjerą, tačiau pasikabinusi savo striukę sužinau, kad spektaklis vėluos. Giliai atsidustu supratusi, kad visgi veltui bėgau, rizikuodama paslysti ant žiemos išdaiga tapusio plikledžio, nes... geriems dalykams visgi reikia laiko. Patogiai įsitaisau antrame teatro aukšte ir, žiūrėdama į vakaro paslapties apgaubtą miestą, dvasiškai kaupiuosi spektakliui. Premjera "Sapiens", į kurią visi bilietai buvo išpirkti, nors teatre žmonių neįprastai mažai. Akimirkai sunerimstu, pamaniusi, kad galbūt atėjau ne man skirtą dieną, tačiau pasižiūrėjusi į savo bilietą nusiraminu - viskas tvarkoje. Pagaliau visi žiūrovai yra kviečiami užeiti į mažąją teatro salę, kur lyg ko bijodami lėtai užeina žmonės. Nors ir kėdžių buvo žymiai mažiau nei įprasta, visos jos buvo užimtos, ir tai spektakliui suteikė tam tikrą prasmę. Prasidėjus spektakliui mintyse prisipažįstu sau, kad šio susitikimo su teatru tikrai vertėjo laukti.

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pagrindinė veikėja - Alisa - dirbtinis intelektas, kuriam suteiktas humanoidinis moters kūnas. Alisos kūrėjai, korporacija "Homo Deus", skiria jai užduotį - patobulinti homo sapiens rūšį. Alisai įdiegiama įvairi informacija apie žmones, jų panašumus ir skirtumus, tačiau dirbtinis intelektas negali suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo jos pačios. Viešų pristatymų metu Alisa, bendraudama su žiūrovais, bando išsiaiškinti, kodėl ta pati homo sapiens rūšis renkasi skirtingus dalykus, kas sąlygoja jų logika ir skaičiavimais nepagrįstus pasirinkimus bei kodėl žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, meluoja, ironizuoja, pokštauja. Spektaklyje atspindimas ne tik kūrėjo ir jo kūrinio santykis, bet ir būdas žmonėms kalbėti apie žmones, pasinaudojant naujausiomis technologinėmis inovacijomis. 

Tai spektaklis apie žmogaus, kaip Dievo kūrinio, unikalumą kitų gyvybės formų Žemėje kontekste. Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp dirbtinio intelekto ir gyvo žmogaus, mąstymo principų, vertybių, poreikių bei ketinimų. Pilotiniu bandymu dirbtiniam intelektui įsitvirtinti mūsų visuomenėje tampa humanoidas Alisa, kurią į "laisvę" išleidžia jos kūrėjai tikėdami, jog Alisa jau suprato žmogaus vertę ir nenorės užvaldyti žmonijos. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, leidžiantis pamatyti alternatyvią ir, istoriniu aspektu, artimą ateitį, kurios vis dar nesuvokiame arti savęs. Tai galimybę prisiliesti ir iš arčiau susipažinti su ateitimi, kurioje galbūt kiekvienas iš mūsų būsime vertinami tam tikra reitingavimo sistema, kuri nulems tolimesnį mūsų socialinį gyvenimą. Utopinė - fantastinė mintis, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras daugiau humanoidinių dirbtinio intelekto apraiškų tampa realistiškesnė, o "Sapiens" dėka galime su tuo susipažinti realiu laiku dabar ir čia.

Aptariant pačio spektaklio pateikimą ir apipavidalinimą, tai turbūt pirmasis mano matytas spektaklis JMDT, kuriame naudojama projekcinė siena, kuri spektakliui, o ypač dirbtinio intelekto emociniam pajautimui, suteikė didžiulę prasmę. Patiko garso ir šviesos efektai, parinktas garso takelis ir netgi tai (kas man nėra įprasta), kad viskas vyko labai arti kiekvieno iš mūsų. Dar dabar prisimenu tas juodas ir emociškai "tuščias" akis, žvelgiančias į mane, kas pakvietė mane susimąstyti apie emocijų išraiškos prasmę. Grožėjausi aktorės Adelės Šuminskaitės įsikūnijimu į negyvą objektą, maksimaliai "atjungiant" visas galimas žmogiškumo apraiškas. Stebėjai ir mėgavausi profesionalumu, o mintyse mąsčiau, kiek visgi laiko ir pastangų prireikė aktorei, kad iš gyvos moters pataptų robotu?

"Sapiens" yra antroji diptiko, kuriuo siekiama kritiškai ir kūrybiškai pažvelgti į netolimą ateitį, dalis. Pirmoji dalis, pavadinimu "y: Alisa" pristatyta 2018 m. lapkritį Oskaro Koršunovo teatre/ Vilniaus miesto teatre. "Sapiens" yra bendra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir meninio sindikato "Bad rabbits" teatro koprodukcija. 

Taigi, spektaklis man labai patiko savo kitoniškumu ir inovatyvumu teatro scenoje. Prisipažinsiu, nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau šis spektaklis mane privertė kiek kitaip vertinti šį žanrą. Buvo įdomu susipažinti ir patirti, kas (galbūt?) laukia mūsų netolimoje ateityje, vaizduotėje susikuriant savo asmeninę ateities viziją ir permąstant, kokios galimos grėsmės laukia visuomenės kaip sistemos. Spektaklis šiuolaikiškas, kupinas dabartinių technologinių terminų ir informacijos, tad spektaklis patiks visoms kartoms, kurios nori susipažinti su fantastine ateities vizija. Spektaklis nėra lengvas, tačiau paliečia sielą ir dvasią, pakviečia mąstyti ir permąstyti tam tikrus gyvenimiškus klausimus.

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS