2015 m. rugsėjo 15 d., antradienis

"Prancūziškos skyrybos". Sakoma, kad bučiuotis reiškia kalbėti meilės kalba....

Pagaliau atėjo premjeros diena, kurios su nekantrumu laukiau jau daugiau nei mėnesį. Lyg gamta būtų žinojusi apie mano laukimą ir padovanojusi gražią dieną premjerai. Taigi, rugsėjo 12-osios vakaras, link teatro skuba daugybė žmonių. Tradiciškai, komedijos žanro premjerų metu salėje būna laisvos vos kelios vietos, ir ši premjera nėra išimtis. Ieškodami savo vietos, nurodytos bilietuose, pasiklydę žiūrovai tarpusavyje pajuokauja, salėje girdisi švelnus klegesys, kas suteikia jaukią atmosferą salėje. Visi susirinkusieji su nekantrumu laukia, kol prasiskleis scenos užuolaidos ir pasinersime į naują, dar niekur nematytą istoriją. Tą vakarą mūsų laukė Dainiaus Kazlausko režisuota komedija "Prancūziškos skyrybos".

"Sutikit, kiekvieno mūsų svajonė - patirti poetų apdainuotą tikrą MEILĘ. Svaiginančią, aistringą ir amžiną. To siekė ir mūsų šiandienos herojai - Bernaras ir Žaklin.<..>" - tokiais pasakotojo žodžiais prasideda spektaklis. Scenoje stovi vyras ir moteris: Bernaras ir Žaklin. Bernaras Belmanas yra garsus Paryžiaus advokatas, o Žaklin Belman - garsi stomatologė, visuomet sulaukianti nemažai klientų ir jų gerų atsiliepimų. Abu jie jau daugybę metų yra kartu, tačiau šiuo metu jų santuoka kabo ant plauko - poros santykiai krypsta link skyrybų. Apie tai byloja butas, padalintas pusiau ryškiai raudona linija, kurios nevalia peržengti, o jei taip nutinka, įsijungia signalizacija. Ponia Belman nesileidžia į tiesioginį pokalbį su Bernaru, tad jiems kartais tarpininkauja liokajus Viktoras, rafinuoto humoro mėgėjas. Tyla nutraukiama tuomet, kai Bernaras pradeda kalbėti apie skyrybų procesą, kuo apsidžiaugia Žaklin. Tačiau tai nebūtų prancūziškos skyrybos, jei viskas vyktų taip paprastai. Netrukus pasirodo abiejų "atsarginiai variantai" - fotomodelis Mimi ir aktorius Roberas. Pastarieji apsigyvena Balmanų namuose. Ir tuomet prasideda tikroji komedija...

Tai istorija apie tikrą meilę, kurioje dingsta jausmai ir jų atgimimui reikia stipraus spyrio, kad viskas suliepsnotų vėl naujai. Pora, kuri vienas kitą rado jau smėlio dėžėje, pamiršo, kas yra toji meilė ir kodėl jie kartu, todėl turėjo vienas kito netekti bent trumpam, kad visa tai prisimintų. Ši istorija pagardinta lengvu ir rafinuotu humoru, sukuriant komišką, tačiau gyvenimišką situaciją ir stebint, kaip viskas išsispręs. Spektaklio nuotaiką kuria žaismingi dialogai, sparnuotos veikėjų mintys bei kitos detalės, susijusios su spektaklio pateikimu. Spektaklis lengvai žiūrisi, nes neturi užslėptos minties, dialogai šiuolaikiški, aktualūs bene kiekvienam žiūrovui, tuo tarpu lengvo humoro dozė viskam suteikia galimybę pasijuokti iš savęs, atradus kažką panašaus į savo gyvenimo situacijas (juk teatre mes randame save).

Šis spektaklis išsiskyrė tuo, kad jame yra dar vienas spektaklio aprašyme nepaminėtas veikėjas. Tai - pasakotojas. Turbūt tai pirmas mano matytas spektaklis, kuriame yra pasakotojas. Mano nuomone, jis svariai prisidėjo prie spektaklio sėkmės, nes būtent jis sukūrė savotišką spektaklio atmosferą, pridėjo humoro bei paaiškino tam tikras detales, kas tikrai palengvino spektaklio žiūrėjimą. Taip pat į atmintį įsirėžė jau minėta raudona linija, dalinanti Belmanų butą į dvi dalis bei reakcija, kurios sulaukiama, peržengus neleistą ribą. Originalu ir nematyta. 

Kalbant apie aktorius, prieš spektaklį buvau kiek nusiminusi, kad aktorių sąraše nėra didžiai gerbiamos komedijų meistrės Ingos Talušytės pavardės. Susidariau išankstinę nuomonę, kad neva spektaklis, o ypač komedija, bus nieko verta be šios nuostabios aktorės, tačiau po spektaklio pakeičiau nuomonę, mat ši istorija reikalavo švelnaus ir vos juntamo humoro, ką puikiai įgyvendino spektaklio aktoriai, o komedijų meistrei būtų sunku tik truputį juokauti. Su didžiausia pagarba tai rašau ir su nekantrumu lauksiu spektaklio, kuriame vaidins minėtoji aktorė. Tuo tarpu giriu ir lenkiuosi aktoriams, kurie puikiai susidorojo su užduotimi. BRAVO!

Nors galėčiau rašyti ir rašyti apie šią premjerą, reikia šį bei tą palikti ir būsimam žiūrovui. Taigi, spektaklį vertinu labai gerai (9/10), nes tobulybei ribų nėra (čia jau akmuo į mano daržą). Smagu, kad po pertraukos į teatro sceną grįžta Dainiaus Kazlausko režisuoti spektakliai, jau buvau pasiilgusi jų. Kam rekomenduočiau? Visiems, kurie nori pabėgti nuo rutinos, pakeisti namų aplinką ir pasinerti į kitos kultūrinės terpės žmonių problemas bei palyginti jas su savomis. Taip pat tiems, kurie mėgsta lengvus spektaklius kaip atsipalaidavimo priemonę nuo darbų, tiems, kurie mėgsta komedijas bei tiems, kurie tiesiog pasiilgo teatro. 

P.S. jei jau dvi premjeros dienas iš eilės spektaklis sutraukia pilnas sales žmonių, galbūt jis visgi vertas Jūsų dėmesio, gerbiami žiūrovai? Jei taip, lauksime Jūsų teatre.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

1 komentaras: