2015 m. spalio 25 d., sekmadienis

Romualdo Granausko "Rūkas virš slėnių" arba meilės istorija, kuriai nebuvo lemta sukeisti aukso žiedus

Spalio 23- osios vakaras. Link teatro juda daugybė žmonių, nešinų įvairiausių spalvų ir rūšių gėlių. Netyčia išgirstu tylų ir nedrąsų vyrų pokalbį apie būsimą spektaklį, išsakant lūkesčius grįžti į mokyklos suolą ir prisiminti kadaise skaitytą romaną. Žmonių veiduose matau šiek tiek vaikišką, o galbūt ir nostalgišką laukimą, kuomet teatro salėje užges šviesos ir visi kartu nusikelsime į tarpukario Lietuvą bei pasinersime į nepaprastą meilės istoriją, savotiškai būdingą tik tiems laikams. Apsidairau ir apsidžiaugiu - dar net neprasidėjus spektakliui vienas iš mano lūkesčių buvo išpildytas - ant rankų pirštų galėjau suskaičiuoti laisvas vietas salėje. Ir lyg tyčia, lyg norėdamos atkreipti į save dėmesį, šviesos užgęsta vėliau, nei prasideda veiksmas.

Veiksmas prasideda tarpukario Lietuvoje. Po ilgų ir sunkių metų Amerikoje, užsidirbęs šiek tiek pinigų, į savo gimtą kraštą - Nausodę - grįžta viengungis Petrošius. Jis nusprendžia visas savo santaupas panaudoti kilniam tikslui ir pastato Nausodės kaime pradžios mokyklą. Pasamdo du mokytojus, kurie, ilgai netrukus, įsimyli vienas kitą. Mokytojos iniciatyva, Petrošius persižegnoję ir skambina pirmąjį skambutį, kviečiantį vaikus mokytis naujoje mokykloje. Tačiau istoriniai veiksniai smarkiai pakeičia kaimo gyvenimą, vertybes, charakterius. Vaikų meilei, užgimusiai mokyklos suole, laikas iškelia daugybę kliūčių... 

Tai istorija apie beprotišką Mildos Marijos ir Jono, mokytojų sūnaus, meilę, kuri nepaiso jokių taisyklių. Kaip teigia Milda Marija, ji yra ypatinga, nes jos du vardai byloja apie turimas dvi sielas, kurios yra viena kitai priešingybės. Todėl Jonukui (kaip jį vadina Milda) sunku suprasti jos poelgius. Gimę tą pačią dieną, gyvenę ir augę kaimynystėje, kartu ėję į mokyklą, patyrę daug pirmų kartų, jie visą gyvenimą būna šalia vienas kito, tačiau ne kartu. Kad ir kaip juos betalžytų likimo kirčiai, Jonas ir Milda vienas kitą palaiko sunkiu metu, ir kai jau atrodo, kad jų keliai išsiskyrė, likimas vėl juos suveda. 

Šis spektaklis pastatytas nestandartiniu formatu, t.y. teatras teatre. Toks būdas leido lengviau atspindėti skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, pavaizduojant to meto madas, besikeičiančias vertybes ir kitus svarbius dalykus, tokius kaip nuotraukų darymas "atminimui", paminint, ką anksčiau ant nuotraukų rašydavo žmonės, deficitinės prekės ir taip toliau. Tačiau toks formatas neįprastas, tad buvo sunku įsijausti į kuriamą istoriją, vis trikdė tie režisieriaus įsikišimai, teatro "virtuvės" vaizdai, režisieriaus nurodymai ir aktorių pamąstymai. Žinoma, buvo vietų, kur tai padėjo, bet didžiąja dalimi tik kišo koją. Įsijausti pavyko tik įpusėjus antrai spektaklio daliai, kuomet pagaliau pavyko savo susitelkimą nutaikyti tik į kuriamą istoriją. Dar patiko nestandartinis sprendimas spektaklio metu filmuoti aktorius iš arti. Galbūt tai pirmas spektaklis, kurio metu iš arti pamačiau kiekvieną veido išraišką, pilną emocijos, kurią priėmiau kaip savą. Taip pat tai leido žiūrovui palyginti, kaip atrodo gyvas teatras, ir kaip jis atrodo žydrajame ekrane, kas, mano nuomone yra ganėtinai svarbu, nes šiuolaikinis žmogus mažai vertina gyvo teatro teikiamą naudą sielai.

Patiko minimalios dekoracijos ir vaizdai ant baltos, beveik perregimos medžiagos sienos, kuri man kėlė asociacijas su vestuvėmis, laisve, tyrumu. Su visu tuo siejosi ir rodomi vaizdai, kuriuose berniukas dviračiu vežė mergaitę, mokinių nuotrauka prie naujos mokyklos, mokytojų meilės vaizdai. Visa tai taip paveikė širdį, kad vietomis ir viena kita ašara nuriedėjo skruostais.

Kalbant apie ašaras, viena ir labai didelė nuriedėjo, kuomet mokinukė Marija giedojo Tautiškąją giesmę. Bet ne tik dėl to, kad maža mergaitė, kuri dar nežino visų suaugusiųjų pasaulio purvų, sugiedojo iš visos širdies tyru balseliu, bet ir dėl jos likimo šioje dramoje. Kaip jau anksčiau esu minėjusi, kiekvienas spektaklis turi tam tikrą savo vizitinę kortelę, kurią prisiminus, lengva atsiminti visą spektaklį. Tiesiog mėgstu įsiminti tam tikrą detalę, kuri mano atmintyje visam laikui susiejama su spektakliu. Taigi, šis spektaklis nebuvo išimtis, tad jo vizitinė kortelė yra garso takelis. Dar dabar mintyse skamba ta paprasta, tačiau tiek daug reiškianti melodija, kuri vis primena apie spektaklį. Manau, ji dar ilgai neduos man ramybės.

Taigi, šį spektaklį vertinu puikiai. Išėjus, dar ilgai norėjosi tylėti, apmąstyti viską, peržvelgti savo vertybes ir persidėlioti prioritetus. Visuomet maniau, kad gimiau per vėlai, todėl ši istorija man tokia artima, tokia miela ir kartu tokia skaudi. Kam rekomenduočiau? Tiems, kurie nori grįžti į savo vaikystės kaimą, medinį mokyklos suolą, prisiminti pirmąją meilę ir pirmus bučinius; tiems, kurie labiau mėgsta žiūrėti nei skaityti; visiems tiems, kurie mėgsta nebanalius, šiek tiek rimtesnius ir "netuščius" spektaklius. O šiaip tai visiems, kurie myli ir gerbia teatrą. Pridėjusi ranką prie širdies galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas geriausių mano matytų spektaklių, į kurį norėčiau nueiti dar šimtą kartų. 
Labai tikiuosi, kad tai sudomino būsimą žiūrovą, kuris norės pats patirti viską, apie ką rašiau šioje recenzijoje. Nes mes kiekvienas teatrą suprantame savaip.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
Daugiau apie Juozo Miltinio dramos teatrą, jo aktorius bei repertuarą rasite štai ČIA

P.S. šio spektaklio premjeroje lankėsi ir Seimo narė Rasa Juknevičienė, o po spektaklio visa salė net neabejodama aktoriams plojo atsistojusi. Ir nei vienas žmogus neišėjo anksčiau nei pasibaigė spektaklis. Iš girdėtų kalbų sprendžiu, kad žiūrovai liko patenkinti ką tik išgyventu spektakliu. Galbūt tai yra paskata ir Tau, brangus skaitytojau, apsilankyti šiame spektaklyje?

2 komentarai:

  1. Labai geras spektaklis,prasmingas,idomus.,patiko,viskas aktoriu vaidyba,scenizacija,pastatymas. Super!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man asmeniškai šis spektaklis irgi labai patiko. Tikrai eičiau dar ir dar kartą :)

    AtsakytiPanaikinti