2020 m. spalio 4 d., sekmadienis

L. Baleanu "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS"

 


Saulėtas ir rudeniškai šiltas rugsėjo 18-osios vakaras. Po dienos darbų mirtina tyla apsigaubęs miesto centras leidžia susimąstyti apie kosmopolitiškumo konteksto svarbą mūsų rutinoje. Tylu, ramu... Lyg tuojau, netrukus įvyks kažkas nuostabaus ar stebuklingo, neįprasto kasdienybėje, taip sujaudinant nuo įvairių rūpesčių ar kankinančios pasaulinės pandemijos pavargusias žmonių sielas. Lėtu žingsniu eidama link teatro pastebiu dailiai apsirengusių žmonių būrelį, lūkuriuojantį prie Maestro Juozo Miltinio skulptūros. Jų veiduose pastebiu kažką tokio, ko jau kuris laikas buvau išsiilgusi - tik būsimo spektaklio laukimui būdingos nuotaikos ir nekantrumo teatro salėje patirti kažką naujo, dar nepatirto. Pažvelgusi į juos susigėstu, jog į premjerą neatsinešu gėlių, kurių tikrai nusipelniusi Asta Preidytė (ateityje pažadu pasitaisyti). 

 Taigi, pirmoji naujojo teatro sezono premjera "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS", kurios tikroji premjera buvo numatyta šių metų kovo 27 dieną, tačiau dėl pasaulį užklupusios visuotinės pandemijos ir paskelbto karantino premjera buvo atidėta kitam sezonui, tad džiaugiausi, kad po "teatro bado" pasisekė vienu šūviu nušauti du zuikius: pagaliau grįžti į teatro salę bei pamatyti ilgai lauktą premjerą. Neslėpsiu, spektaklio laukiau jau nuo tos akimirkos, kai apie jį buvo paskelbta teatro internetiniame tinklapyje, tačiau laukimas privalėjo užsitęsti. Kaip sakoma, nuostabiems dalykams reikia laiko ir laukimo, o laukti vertėjo... Po ilgos pertraukos įžengus į teatro foje, žiūrovus pasitiko aktorė Asta Preidytė, teatro vadovas Antanas Venckus ir, žinoma, nuostabusis teatro personalas. Širdis keistai suvirpėjo it gavusi gaivaus ir žadinančio pavasario gaivaus kupino vėjelio, tad vis dar nesuvokdama, jog vėl esu teatre, pajudėjau link mažosios salės. Antrojo aukšto foje buvo matyti lūkuriuojantys žmonės, kurių daugelio veidai ir pavardės gerai žinomi plačiajai visuomenei, tad apsidairiusi dar labiau susigėstu dėl rankose neturimų gėlių. 

 Kaip paaiškėja vėliau, spektaklis prasidėjo tik peržengus teatro duris. Visiems susirinkus į mažąją teatro salę savo monologą pradeda aktorė Asta Preidytė, kuri paaiškina, kad žiūrovus pasitiko įeinančius į teatrą dėl tokio autoriaus nurodymo ir savo kalbą tęsia spektaklio veikėjos - aktorės, ieškančios savęs - pasakojimu apie save, savo atsiradimo teatre aplinkybes, vingiuotą ir meilės kupiną gyvenimo kelią bei daugybę aplankytų kastingų, kurių dėka tikėjosi patirti aktoriaus sėkmę. Istorijos veikėja susiduria su įvairias, dažnai - pertekliniais - reikalavimais kastingų metu, tačiau turėdama profesinį tikslą atlieka visas jai paskirtas užduotis. Aktorė užduotis atlieka nuoširdžiai, pasikliaudama studijų metu įgytomis žiniomis, įgūdžiais bei remdamasi savo nuoširdumu, pasitikėdama savimi ir vedama svajonės, tačiau vienas kastingas keičia kitą. Nepaisant to, aktorei tenka susidurti su karčia realybe...

Tai spektaklis apie aktoriaus kelią nuo patekimo į aktorinio meistriškumo kalvę (šiuo atveju - konservatoriją) iki karjeros saulėlydžio, sulaukus "nepopuliaraus" amžiaus. Spektaklyje aptariamas jaunųjų aktorių naivumas ir noras tapti garsiais, žinomais aktoriais, rožine spalva nuspalvinant ateities siekius bei lūkesčius, tačiau vaidinime neatsiribojama ir nuo karčios realybės, primenančios apie didžiulę konkurenciją, nereikalingumą bei laikinumo tėkmę. Pasakojama istorija įgauna paradoksalumo tarp jaunatviško naivumo, maksimalizmo, kuris pasižymi savęs realizacija tais būdais, kurių trokšta širdis, ir racionalumo, esamą situaciją ir asmenines ateities perspektyvas vertinant racionaliai. Šiuo atveju jauna, ką tik mokyklą baigusi mergina, vedama savo vidinio noro įgyvendinti senelio žodžius apie tai, jog ji užaugusi bus aktorė, ir svajonės tapti įžymia, stoja mokytis aktorinio meistriškumo, o baigusi studijas supranta, kad Pasaulis išskėstomis rankomis nelaukia naujas aktorių kartos ir kad teks pakovoti už kiekvieną galimybę pasirodyti kino ar teatro scenoje. Ir tokiu momentu suprantama, jog įžengei į visai kitą pasaulį nei kad gyvenai iki šiol... Manau, bene didžioji dalis žmonių yra išgyvenę panašią situaciją, kuomet vedamas naivumo pasirenki tai, kas yra artima širdžiai ir sielai, tačiau nepatrauklu ar nedomina likusio Pasaulio. Visgi spektaklis priverčia susimąstyti, kas yra svarbiau - išlikti ištikimu sau ir savo sielai bei būti laimingu dėl svajonės įgyvendinimo ar pasiduoti realybei ir eiti tuo keliu, kuris garantuotų darbo vietą, materialinę gerovę? Retorika.

Turiu prisipažinti nesanti monospektaklių mėgėja, tačiau ruošdamasi vykti į minėto spektaklio premjerą buvau įsitikinusi, jog spektaklis manęs nenuvils. Visgi, neklydau. Visuomet teatro scenoje tikiuosi pamatyti judesį, savotišką ir tik teatrui būdingą chaosą, kupiną spalvingų dialogų tarp dar spalvingesnių personažų, tačiau šis spektaklis nuostabios aktorės Astos Preidytės dėka tampa lyg aktorės biografija, persmelkta humoru ir aktoriaus kasdieninio gyvenimo užkulisių, kurie neretai kelia nelabai malonius jausmus, vedančius į asmenybės destrukciją. Patiko tai, kad apie rimtus, galbūt - skaudžius, dalykus kalbama su vidine pašaipa, per humoro prizmę, taip suteikiant ne tik komizmo, bet ir stiprybės kiekvienoje sunkioje situacijoje ieškoti pozityvo. O juk to pozityvo ir humoro taip trūksta dabartinėje mūsų visuomenėje! Tad atgaiva sielai ir optimizmo dozė širdžiai galimybė kartu su spektaklio veikėja išgyventi jos profesinio ir asmeninio kelio subtilybes. 

Atrodytų, spektaklio tematika labiau aktuali aktoriams ir kitiems menininkams, kurių lūkesčius ateičiai sutraiškė realybė, tačiau turiu prisipažinti, jog vienu momentu buvau paliesta iki pat širdies gelmių. Norėčiau tikėti, kad didžioji dalis turėjome tokį senelį, kuris šeimos švenčių metu statydavo mus ant kėdės/taburetės eilėraščio deklamavimui ir kuris kiekvieną iš mūsų savo tikėjimu pastūmėjo siekti to, kas atrodė lyg svajonė. Tuo metu buvo taip gera sugrįžti į tuos laikus ir visa tai išgyventi, kuomet kėdė vidury kambario tapdavo didžiausia scena aktoriniam "meistriškumui" pademonstruoti. Suspaudė širdį. Vienintelis dalykas, ko man trūko spektaklyje, tai režisierių balso. Jokiais būdais nenoriu numenkinti aktorės meistriškumo, pavaizduojant dialogus su skirtingais režisieriais, tačiau vienos iš simuliacijų metu išgirdus A. Kėlesio balsą tai tiesiog įgavo kitokią, ryškesnę spalvą viso pasakojimo kontekste.  

Taigi, po ilgų laukimo kančių ir pagaliau sulaukto grįžimo į teatrą likau patenkinta tuo, ką mačiau "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS" spektaklio metu. Nepaisant to, kad teko ilgai nesilankyti teatre, suvokiau, koks teatras yra svarbus man kaip asmenybei ir dvasiniam tobulėjimui, tad it ištroškęs pasiklydėlis dykumoje godžiai mėgavausi spektakliu, o ypač - profesionalia vaidyba. Spektaklis puikiai subalansuotas visiems tiems, kurie domisi teatru ir aktorių kasdienybe ar norėtų susipažinti su sunkumais, su kuriais susiduria aktoriai, siekiant pripažinimo ir žinomumo. Taip pat spektaklis puikiai tinka kaip priemonė atitrūkti nuo kasdienių darbų ar smaugiančios rutinos bei persikelti į aktoriaus vietą, į skaudžius dalykus ar kylančias problemas pažvelgiant optimistiškai ar per humoro prizmę. Gero, rafinuoto humoro dozė garantuota!


Daugiau informacijos apie spektaklį rasite paspaudę ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą