F. Dostojevskio "Pažemintieji ir nuskriaustieji"

Pagaliau išaušo ilgai laukta premjeros diena. Iki jos buvau nusprendusi perskaityti to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną, kad spektaklio metu galėčiau šiek tiek save paegzaminuoti, todėl tai stiprino mano laukimą. Keista, bet salėje nėra susirinkę itin daug žiūrovų, ir tai mane nemenkai nustebina. Nusiteikiau rimtam kūriniui, tačiau šiek tiek klydau...

Spektaklis prasideda Vanios pasakojimu apie vieną nepaprastą nutikimą, kurio metu jis susisieja su gatvėje pamatytu senuku, vėliau mirusiu ant jo rankų. Vania - jaunasis Rusijos literatas, pagrindinis šios istorijos veikėjas. Pasakojant pirmąsias romano eilutes, ant Vanios peties padeda galvą vis kitas veikėjas ir sako ištraukas iš savo dialogų (buvo tai lengva atpažinti dėl perskaitytos knygos), taip tampa aišku dar pirmomis spektaklio minutėmis, kas atlieka kieno vaidmenį. Veiksmas "persimeta" į Ichmenevų namus, kur tradiciškai Ichmenevų šeima kartu su Vania, nuo vaikystės jų augintu vaikinu, geria arbatą ir kalba apie įvairius reikalus. Nataša, jų duktė, pasirodo nesveikuojanti, todėl tėvai pasiūlo jai apsilankyti vakarinėje pamaldose su viltimi, kad tai padės jaunos merginos sielai. Palydėti Natašą pasisiūlo Vania. Pastarasis jau kurį laiką gyvena supratimu, kad visgi labai myli Natašą, todėl faktas, jog ji išėjo ne į mišias, o pasiryžo pabėgti iš savo tėvų namų dėl meilės, jį tiesiog privertė jaustis absurdiškai ir maldauti grįžti į tėvų namus. Tačiau Nataša pasirenka Aliošą, kurį, kaip ji pati sako, myli kaip beprotė, kaip pamišėlė ir pati nesupranta, kodėl taip yra. Alioša - vaikinas, kuris savo tėvo, kunigaikščio Volkovskio, buvo paliktas augti Ichmenevų namuose, piktadario ir nedoro žmogaus sūnus. Kunigaikštis Volkovskis padavė į teismą Nikolajų Sergėjičių Ichmenevą, apkaltinęs jį neteisingu jo ūkio tvarkymu ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši meilės istorija tampa tokia skausminga.

Tai spektaklis apie pažemintus ir nuskriaustus žmones, apie filantropus ir besąlygišką pasiaukojimą vardan meilės, net ir žinant, kad toji meilė niekuomet neatiteks tau. Jame parodomas pasaulio netobulumas, teisybės paieškos ir kova dėl jos, kuri brangiai kainuoja. Ir ta kaina - pačio svarbiausio žmogaus laimė. Pjesėje vaizduojamas ir blogis, kurį galima nugalėti tik meilės jėga. Kartu su meile eina viltis ir tikėjimas laiminga ateitimi, kuri padeda nepalūžti spektaklio veikėjams. Spektaklyje keliama šeima kaip vertybė, nes tik šeima gali atleisti paklydusiam ar tiesiog padariusiam klaidą šeimos nariui, pamiršdama visus principus, įžeidimus ir nuostolius. 

Bene visi spektaklio veikėjai jaučia kančią ir norą aukotis, nes tik tai jiems gali padėti apsivalyti nuo nereikšmingų dalykų. Kančia kartais tampa principo reikalu, noru tęsėti nesąmoningai (t.y. neįvertinant realios situacijos, galimų padarinių ir kt.) duotą žodį mylimam žmogui, kuris galbūt galėjo klysti. Todėl žiūrint į meilės kovą su blogiu, jaučiamas liūdesys, slogumas, noras, kad viskas būtų gera ir gražu. 

Kaip ir minėjau, į šį spektaklį ėjau su nusiteikimu pamatyti rimtą klasikinį kūrinį, persmelktą tuometinės rusų kultūros ir visuomenės veikėjų tipų, kurie būtų paversti šio spektaklio dalyviais. Kadangi knygą skaičiau labai įdėmiai ir nuosekliai, susidariau nepaprastai detalius veikėjų portretus, kurie, deja, nebuvo išpildyti šiame spektaklyje. Vis kažko trūko, vis radau prie ko prikibti, nors tikrai nesu linkusi į smulkmeniškumus. Galbūt tai tėra mano polinkio į idealizavimą pasekmė, tačiau toks vaizdas mane nuliūdino. Juk knygoje Nelė yra visiškai kitokia mergaitė, nei vaizduojama spektaklyje. Tikėjausi, kad ir pats spektaklis bus labai solidus, ramus ir atitinkantis tuometines nuotaikas aukštesniojo luomo žmonių tarpe, tačiau tai buvo vienas tų modernių spektaklių, kuriuose buvo labai garsiai kalbama (galbūt tai buvo panašiau į rėkimą), laistomas vanduo, siekiant imituoti tam tikrus dalykus ir naudojami kiti avangardiški triukai. O tai dar labiau liūdino mano širdį, maniau, kad visas tas laukimas nuėjo veltui, nes pasiruošimas pagaliau gauti nepaprastą dozę dvasinio tobulėjimo nuėjo veltui.

Tačiau labai patiko dekoracijos, autentiški baldai ir interjero detalės, kurios atspindėjo sovietmečio laikus (mat pjesė perkeliama iš XIX amžiaus vidurio į sovietmetį). Sentimentus sukėlė tie patys indeliai biriems produktams ir duoninė, kurią dar atmenu iš savo vaikystės bei šviestuvas, beveik toks pats puošė mano prosenelių namus. Taip pat patiko šviesų menininko sprendimai, kurie, esant reikalui, itin paaštrina emocinę būseną, labiau paveikia žiūrovą. Dar patiko tai, kad visi dialogai buvo išlaikyti ir beveik nesumoderninti, puikiai visus atpažinau. 

Taigi, šį kartą labai sunku vertinti spektaklį. Visgi jis turi tiek pliusų, tiek ir minusų, todėl žiūrovas pats turėtų nuspręsti, ar jis vertas dėmesio. Galbūt mano klaida, kad prieš spektaklį perskaičiau knygą ir labai detaliai įsivaizdavau kiekvieną veikėją, situaciją, aprangą, galbūt neskaičiusiam knygos žiūrovui tai bus nuostabus kūrinys (savaime visi spektakliai yra nepaprasti kūriniai). Na, o "Pažemintuosius ir nuskriaustuosius" rekomenduočiau tiems, kuriems patinka pamatyti skaityto kūrinio interpretacija teatre, kad galėtų save praegzaminuoti; tiems, kurie mėgsta šiuolaikinį ir įvairių formų nestokojantį teatrą su drastiškais sprendimais; tiems, kurie galbūt tiesiog nori susipažinti su jaunaisiais aktoriais ir patirti naujas teatro formas.

Daugiau apie šį spektaklį ir pačių aktorių komentarus rasite čia

"Sankirta su pagrindiniu keliu" arba Pasaka apie auksinę žuvelę

Sekmadienio (02.22) vakaras. Mažojoje salėje gausiai renkasi žiūrovai, užimdami visas teatro salės kėdes. Šį vakarą susirinkusiųjų laukia pjesė "Sankirta su pagrindiniu keliu", tačiau pasibaigus spektakliui, pradedu svarstyti, ar nebūtų tinkamesnis pavadinimas "Pasaka apie auksinę žuvelę". 

Veiksmas prasideda Laurai ir Rolandui įėjus į namelį, esantį miške. Jie keliavo pas savo draugus tranzuodami, kad abu galėtų nevairuoti ir vartoti alkoholį, tačiau sustabdytas automobilis, kuris jau buvo nuvežęs pusę reikiamo kelio, apsisuko ir grįžo atgal, nes pastebėjo, kad neturi reikiamų dokumentų. Pakeleivius paliko pusiaukelėje, netoli miško. Žiema, kieme šalta, vakaras. Laurai ir Rolandui pasidaro labai šalta ir baugu, todėl jie, pamatę namelį šalia miško, nusprendžia užeiti į vidų. Įėjus, jame buvo tamsu, tad užsidegė šviesą ir pamatė besislepiantį vyriškį. Pora tuo metu net negalėjo įtarti, kaip šis susitikimas pakeis jų gyvenimą.

Namo savininkas, menininkas, kurio sprendimai atrodo nelogiški, kartais net visiškai nesuprantami, vadovaujasi stebuklo principu: viskas, kas nutinka gražaus ar šiaip nepaprasto yra stebuklas, kurio ir laukė žmogus. Pasak jo, stebuklais reikia tikėti ir jų nevalia įžeisti. Tačiau vyras, kalbėdamas apie svajones ir vizijas, kartu slepia ir didžiulę paslaptį, kuri vėliau pamina visus švelnius dalykus. Atskleidus paslaptį, dingsta prieš tai minėti stebuklai, svajonės ir vizija būti mylimu, pranyksta ilgai puoselėta meilė ir atsiranda žvėriški instinktai. Vienas iš jų - žudyti.

Tai spektaklis apie moralės ir materijos kryžkelę, kurioje žmogus turi pasirinkti, kas jam yra svarbiau: taurūs ir puoselėjami jausmai ar turtingas ir sotus gyvenimas. Atrodo, nėra nieko svarbiau už meilę, tačiau kai už tą meilę žmogui yra pasiūloma beprotiška pinigų suma, žmogus pradeda svarstyti. Netgi sąlyga, jog gavęs pinigus turėsi pamiršti kada nors pažinojęs savo meilę, tampa nebe baisi. Tuose apmąstymuose viršų nori imti racionalus protas, "išoperuojantis" troškimą mylėti ir būti mylimu būtent to žmogaus, kurį jau ilgą laiką laikai savo antrąja puse. Tuomet žmogus pasineria į beprotiškus apmąstymus, kurie veda link išprotėjimo. Ir tik kiekvienas mes galime patys sau nuspręsti, kas yra svarbiau - jausmai ar pinigai. 

Vaidinimas kupinas mistikos. Namelio savininkas panašus į išprotėjusį menininką, kurio mistiškai sutampanti vizija priverčia žiūrovą patikėti ne tik sutapimais, bet ir galimais stebuklais. Kai kurie veikėjų veiksmai nėra suprantami, mistiški. Viso spektaklio metu akcentuojama stebuklo svarba žmogaus gyvenime. Visi išvardinti pliusai paremti nuostabia aktorių vaidyba, kuriai rašau stiprų 10. 

Išvada: spektaklis tikrai vertas dėmesio ne tik savo esme ir kultūrine verte, bet ir laiko atžvilgiu (dviejų dalių, trukmė 1 val 45 min.). Žiūrovas pasineria į apmąstymus, kaip pats pasielgtų tokioje situacijoje, tačiau visa tai nėra per ilgai užtęsiama, todėl tai turi didesnį efektą. Rekomenduoju tiems, kurie yra mylintys ir įsimylėję, kad geriau įvertintų savo santykių vertę; tiems, kurie yra "išaklę" geros aktorių vaidybos ir tiems, kurie nori pamatyti ne tuščią spektaklį, o tą, kuris praturtintų jų sielą.

Ir pabaigoje supranti, kad tai iš tiesų yra pasaka, kuri neįmanoma tikrame gyvenime. O gal aš klystu?

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite Čia

"Iš Nuomšiko gyvenimo"

Trečiadienio (02.04) vakaras. Prie Juozo Miltinio dramos teatro buriuojasi moksleiviai, vedami mokytojų. Aplink teatrą stovi keli moksleivių autobusai, spėk, kad pastarieji moksleiviai atvyko į Panevėžį su tikslu - pasigėrėti teatru. Tarp moksleivių įsimaišau ir aš, norėdama pasijausti vėl moksleive. Taigi, spektaklis paaugliams "Iš Nuomšiko gyvenimo". Nors salėje nėra daug užimtų kėdžių, tačiau nekantrumas tiesiog tvyro ore.

Prasiskleidus užuolaidoms, pasirodo ganėtinai pribloškiantis vaizdas: stovi šeši veikėjai, apsirengę vienodais oranžiniais drabužiais, veidus užsidengę veidus lyg kaukėmis, kurias anksčiau dėdavo mirties bausme nuteistiems žmonėms, sodinant į elektros kėdę. Scenoje vyravo keistai mėlyna spalva. Po kelių sekundžių pasigirsta muzika, panaši į kompiuterinio žaidimo garso foną, prasideda veiksmas. Tie veikėjai - tai vaikų globos namų gyventojai, berniukai, kurie "neturi tėvų". Prasideda įprasta vaikų diena: nusiprausia, prasimankština, papusryčiauja ir iškeliauja į darbus. Kad vaikai nesimuliuotų ir dirbtų, juos prižiūri karininko drabužiais apsirengęs prižiūrėtojas, stebintis kiekvieną jų žingsnį. Po darbų, vaikai uždirbtus pinigus atiduoda prižiūrėtojui, o pastarasis - vaikų namų direktoriui, kuris pinigus deda į didžiulį portfelį. Ir taip tęsiasi nuolat, iki tos akimirkos, kai vieną iš berniukų išsinuomoja moteris. Tuomet monotoniją keičia nauji nuotykiai atvirame pasaulyje.

Tai pasakojimas apie žiauraus likimo paliestus paauglius, kurie gyvena vaikų namuose ir yra nuomojami, kad neštų pinigus šiai įstaigai. Spektaklyje vaizduojama, kaip vaikai, kurie turi patys apsiginti prieš visą pasaulį, jaučiasi ir ką išgyvena, kuomet yra verčiami dirbti, baudžiami už abejotinus nusižengimus ir ką sapnuoja naktimis. Jame pasakojama apie vaikus, kurie išmoksta ne tik apginti save, bet ir jaunesnius bei silpnesnius, iškęsti patyčias ir ištverti suaugusiųjų manipuliacijas, išnaudojimą, bet ir nepasinerti į neigiamas emocijas, šypsotis ir mėgautis kiekviena suteikto švelnumo akimirka.

Šis spektaklis iš kitų išsiskiria ne tik unikalia istorija, bet ir tam tikrais bruožais. Vienas iš jų - šešėlių menas. Sužavėjo, kad šešėlių pagalba aktoriai žymiai aiškiau pavaizdavo santykį tarp suaugusiojo ir vaiko. Būtent tie epizodai, kuriuose buvo naudojamas šešėlių menas, buvo tokie atidirbti, kad neteko pastebėti nei menkiausios klaidelės. Taip pat dar patiko, jog spektaklyje ganėtinai mažai šnekama, o daugiau naudojami visiems suprantami simboliai. Tuomet esi priverstas ne tik šiaip sėdėti ir stebėti, bet ir mąstyti, savaip interpretuoti ir pritaikyti savo turimą patirtį.

Taigi, šį spektaklį vertinu teigiamai, nes jame kalbama apie vaikus, kuriuos prisimename tik šventiniu laikotarpiu, kada pradedamos rinkti aukos vaikų namams. Turbūt mažai kas susimąsto, kaip visgi atrodo tokio vaiko diena ir ką jis jaučia, todėl dažniausiai vaikai, neturintys tėvelių, yra stigmatizuojami. Beveik viskas, kas vaizduojama šiame spektaklyje, yra realu, tik įvilkta į meno drabužius, todėl kai kur hiperbolizuojama, o kai kur - nepakankamai pasakoma. REKOMENDUOJU visiems paaugliams, o ypač tiems, kurie jaučiasi užmiršti tėvų ar išgyvena tėvų skyrybas. Taip pat rekomenduoju suaugusiems, kurie nori suprasti, ką jaučia vaikas, kuomet skiriasi suaugusieji ir kaip pasaulį mato tie, kuriuos išdavė suaugę artimieji. Galbūt tai nebus labai patogus spektaklis, o ir juokingų akimirkų nėra labai daug, tačiau tai spektaklis, priverčiantis mąstyti apie kitus.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite Čia

"Anė iš Žaliastogių"

Po daugybės metų pertraukos pagaliau grįžau į spektaklį, skirtą vaikams. "Anė iš Žaliastogių" - spektaklis, kuris plikledžiu padengtą sekmadienio vakarą palydėjo mus, žiūrovus, į nuostabiai gražius ir šiltus Žaliastogius.

Veiksmas prasideda Katbertų namuose. Juose gyvena brolis ir sesuo - Matijus ir Merilė, kurie nusprendė įsivaikinti berniuką, padėsiantį Matijui nudirbti vyriškus darbus. Matijus iškeliauja į traukinių stotį pasiimti atvykstančio našlaičio berniuko, tačiau stotyje jo laukia siurprizas - mergaitė morkiniais plaukais. Matijus, suprasdamas, jog įvyko klaida, vis tiek parveža mergaitę į savo namus. Žinoma, Merilė neapsidžiaugia tokia situacija ir prisimena, kad ši mergaitė turėjo atitekti tame pačiame kaimelyje gyvenančiai šeimai. Iš pradžių nori šią klaidą ištaisyti, bet su laiku beprotiškai pamilsta Anę. Vėliau, pradėjusi lankyti mokyklą, mergaitė susipažįsta su Diana Bari, su kuria tampa neišskiriamomis draugėmis. Ir taip prasideda jos naujasis gyvenimas, su naujais nuotykiais ir patirtimi.

Anė - mergaitė morkiniais plaukais, kuri savo gyvenimą nuspalvina nepažabojamos vaizduotės dėka. Kaip ji pati sako, ji yra "mergaitė, kurios niekas nenori", tačiau tai nesumažina jos noro padėti kitiems. Anei pasirodžius šiuose namuose, viskas tiesiog atgyja, o ir patys Katbertai jaučiasi žymiai jaunesni ir laimingesni, gyvendami Anės pasaulyje. Ji visuomet atvira, deganti tikėjimu tuo, ką pati įsivaizduoja ir žymiai stipriau išgyvenanti tiek džiaugsmą, tiek skausmą nei kiti.

Tai pasakojimas apie našlaitę mergaitę, kuri visą gyvenimą jautėsi niekam nereikalinga dėl to, kad nėra berniukas. Nepaisant to, jog visos jos buvusios globėjos liepdavo jai atlikti sunkius darbus, ji vis tiek liko atvira siela žmonėms. Tai istorija apie pirmąją meilę, draugystę ir vaizduotės galią, persmelkta švelnumo ir gerumo, ieškojimą savo vietos po saulę ir pasiaukojimą dėl artimųjų. Visa tai yra nebemadingos vertybės dabartinėje visuomenėje, todėl reikia garsiai apie jas kalbėti, nes tai ir sudaro žmogiškumo formulę.

Dar vaikystėje mėgdavau žiūrėti animacinį filmuką apie Anę iš Žaliastogių, todėl su nekantrumu laukiau šio spektaklio. Buvo labai įdomu, kaip galima daugybę serijų trukusį filmuką sutalpinti į porą valandų teatro scenoje, kaip bus pavaizduojamas Žaliastogių grožis ir nepaprasti gamtos vaizdai. Ir tą vakarą įvyko kažkas magiško... Visiškai viską, ko tikėjausi, radau tame spektaklyje! Tačiau ne dėl įmantrių dekoracijų ar didžiulės scenos, o dėl puikios aktorių vaidybos ir išlaisvintos vaizduotės. Sunku buvo patikėti, kad kasdieniniais rūpesčiais "užmarinuota" vaizduotė gali būti tokia galinga priemonė įsijausti į pasakojamą istoriją. Ir jei atsirasdavo akimirka, kuomet sveikas protas bandydavo pertraukti vaizduotės darbą, pažvelgdavau į aplink esančius vaikus, kurie tiesiog gyveno tą akimirką šia istorija.

Labai sunku nupasakoti tai, ką spektaklio metu suteikė vaizduotė, tai reikia pajusti pačiam žiūrovui. Taigi, nors ir spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų, jį tikrai rekomenduočiau tiems, kurie nori prisiminti savo vaikystę, atgaivinti ir išlaisvinti iš narvo savo vaizduotės galią, atitrūkti nuo žiaurumo ir neteisybės ir tiesiog tiems, kurie nori atsipalaiduoti. Manau, kad kiekvienas vaikas turi pamatyti šį spektaklį, kad suprastų, jog gyvenime yra ne tik smurto kupini kompiuteriniai žaidimai, bet ir vaizduotė, tikra draugystė ir kiti nuostabūs dalykai.

Šio spektaklio ištraukas ir vaikų komentarus rasite ČIA

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite štai čia

Tarp kitko, salė buvo sausakimša. Ir mano nuostabai, didžiąją dalį žiūrovų sudarė suaugusieji. Galbūt tai bus paskata Jums išdrįsti nepabijoti ir išsilaisvinti nuo kasdienybės.

"Ponas Kolpertas". ESU, NEsu. Esu, Nesu. esu....

Na ką, dar viena premjera, kurią į gyvenimą išleidžia jaunieji Miltinio dramos teatro aktoriai. Maniau, kad tai bus eilinė komedija su pilna sale žiūrovų, kurie juoksis visada ir visur, netgi kai geriau yra patylėti, tačiau baisiai klydau... "Ponas Kolpertas" - taip vadinasi premjera, kurioje nežinia kodėl buvo labai mažai žiūrovų. Tik nesusidarykite išankstinės nuomonės dar prieš perskaitant mano įspūdžius.

Veiksmas prasideda poros namuose. Namai, kuriuose yra tik vienas didžiulis kambarys su baltos odos sofa, pora staliukų ir keliomis kėdėmis, visa kita - atvira erdvė. Pora laukia svečių - sutuoktinių poros, kurie gyvena pavyzdinį ir nepriekaištingą gyvenimą, na bent jau taip atrodo aplinkiniams. Jie norėjo pasityčioti iš laukiamų svečių, manydami, kad pastarieji yra kvailesni, teisingesni, tačiau besivystant spektaklio veiksmui paaiškėja, kad pora klydo dėl svečių. Belaukdami svarstė, kodėl kino filme herojus visuomet su savimi nešiojosi ginklą ir ar taip daro žmonės realybėje. Pagaliau svečiams pasirodžius, sceną užpildė nepaprastas emocijų koncentratas, trukęs ilgiau nei valandą. Chaosas, beprotybė, makabriškumas, žemiausių potraukių išlaisvinimas, tikrųjų veidų atskleidimas...

Taigi, kaip ir minėjau, salėje buvo rekordiškai mažai žiūrovų, lyginant su kitomis premjeromis, kuriose esu buvusi. Kodėl? Manau, kad kaltas ne spektaklio pastatymas, aktoriai ar reklamos trūkumas, bet baimė pamatyti teatro scenoje apnuogintą savo vidinę būseną. Taip... tai spektaklis apie tuos, kurie visuomenėje bet kokia kaina stengiasi puikuotis savo grožiu, materialine padėtimi, tobulu ir standartus atitinkančiu gyvenimu. Rašydama "bet kokia kaina" turiu omeny tą nuolatinį tyčiojimąsi, žeminimą ir šmeižtą bei intrigų kūrimą, kurį būtent ir propaguoja tokio tipo "žmonės". Kurie iš nuobodulio gali nužudyti žmogų, kad vėl pasijustų... žmonėmis! Šiame spektaklyje parodoma, kiek žmogus gali būti supuvęs viduje ir kaip gali puikiai tai slėpti po beveik tobulai išpuoselėta socialine kauke, kurią priverčia nusiplėšti tik provokacija.

Neslėpsiu, šis spektaklis mane šokiravo. To priežastis - pagaliau gautas atsakymas į egzistencinį klausimą kaip jaučiasi tie, kurie dėl noro priklausyti aukštesniajai klasei, išsioperuoja žmogiškumą, palikdami savyje žiaurumą ir žemiausius instinktus ir skandindami aplinkinius savo intrigų ir purvo liūne. Vis mąstydavau, kaip gi jie jaučiasi , darydami tokias šlykštynes ir lipdami per galvas, ir šio spektaklio dėka pagaliau vaizdžiai pamačiau, kas visgi dedasi jų viduje. Spektaklyje sukurta tokia emocinė bomba, kad vis labiau auginant kulminaciją, trokšti, kad visa tai greičiau sprogtų, nes vertybes turinčiam žiūrovui gali būti sunku ištverti tai, ką JIE patiria kiekvieną minutę. Ir pasibaigus vaidinimui, kuomet užsidegė salėje šviesos, pajutau beprotišką pasimetimą, nežinojau, kaip toliau turiu elgtis ir ar jau čia yra pabaiga. Sumišimas matėsi ir likusių žiūrovų veiduose: niekas nežinojo, ar laukia antroji dalis, nors ir istorija, kaip ir, užbaigta, bet vis kažko trūksta, vis norisi gauti daugiau atsakymų ar bent jau laimingos ir mažiau šokiruojančios pabaigos. Žiūrovai dar ilgai stoviniavo teatro salėje.

Aktoriai. Manau, kad kiekvienas aktorius pataikė į savo roges, kalbant apie vaidmenų parinkimą. Labai patiko išraiškingas makiažas, kuris jau iš pirmo žvilgsnio leido susidaryti nuomonę, kad čia vyks kažkas rimtesnio, nei galėjau įtarti. Ką jau kalbėti apie tai, jog patikėjau kiekvienu aktorių žodžiu. Ploju atsistojusi.

"Ponas Kolpertas" persmelktas juodo humoro, nešvankybių, smurto, drastiškų pasirinkimų, o svarbiausia, teisybės apie žmogiškumą ir vertybes, kurie po truputį nyksta, kopijuojant Holivudinius filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tik kažkokia tai moternistinio meno išraiška, perpildyta žiaurumo, bet tiesa ta, kad tai spektaklis su gilia esme. REKOMENDUOJU tiems, kurie kasdien susiduria su panašaus pobūdžio intrigantais ir niekaip nesupranta jų poelgių; tiems, kurie mėgsta Holivudo filmus su daug kraujo, smurto ir vulgarybių; tiems, kurie propaguoja absurdą ar bent jau jį supranta, nes kitu atveju pasijausite lyg psichiatrijos skyriuje švenčių metu. Tiesa, tai rekomenduoju ir žiūrovams, kuriems patinka kiek kitoks, iššūkių nebijantis teatras, nes būtent čia yra vienas didelis didelis iššūkis tiek aktoriams, tiek žiūrovams.

P.S. kaip ir pradžioje minėjau, nesusidarykite išankstinės nuomonės, geriau patys priimkite iššūkį ir pamatykite tai, ko jūs turbūt dar nesate matę teatro salėje. Garantuoju, tai jus prives prie vieno iš kraštutinumų: po spektaklio arba norėsite labai daug kalbėti apie tai, ką matėte, arba priešingai, norėsis kurį laiką patylėti. Spręsti Jums :)

K. Sajos "Devynbėdžiai" arba teatras šiuolaikiniu stiliumi

Sekmadienio (sausio 18 d.) vakarą, arba, paprasčiau, žiemos vakarą, kai žiema visiškai nepanaši į save, prieš ateinančią darbo savaitę atsipalaiduoti ir nusiteikti būsimiems darbams į teatrą susirinko pilna salė žmonių. Kazio Sajos "Devynbėdžiai", atgimę naujai!

Spektaklis prasideda dar neužgesus šviesoms salėje, kuomet pasigirsta gyvai grojama muzika. Scenos kampe stovi aukštas, susivėlęs jaunuolis ir nepaprastai gražiai groja elektrine gitara. Netoli jo, kiek žemiau, groja kiti muzikantai. Ta gyva muzika taip teigiamai nuteikė, kad netgi žmonių šurmulys nesutrukdė mėgautis ja. Netrukus prasiskleidė uždanga ir pasirodė būrys jaunų ir gyvybingų aktorių, dainuojančių ir sinchroniškai šokančių. Vėliau prasideda pasakojimas apie Devynbėdžių kaimą ir jo gyventojus, kurie kiekvienas yra pristatomi atskirai. Kaimo gyventojų susirinkimo  metu seniūnas Daunoras paskelbia, kad rastas berniukas, kurį visi kaimo gyventojai užaugino kartu, vardu Skalnas pripažintas laisvu žmogumi ir jam nebereikės eiti į rekrūtus. Tačiau ilgai netrukus prie Devynbėdžių priplaukia pirklių laivas, pilnas įvairiausių nematytų dalykų, kurie nepaprastai gundo kaimo gyventojus. Nuo to ir prasideda pokyčiai kaime.

Tai istorija apie Skalną, pamestinuką menininką, kuris be muzikos negali gyventi. Jis, būdamas dvasiškai gražus, sutinka pasiaukoti dėl viso kaimo materialinės gerovės, nors pats suvokia, kad tai, dėl ko jo prašo, yra absurdiškas dalykas. Tačiau būdamas įsimylėjęs, jis pasiprašo, kad su juo galėtų vykti ir jo mylimoji, kuri vėliau atsisako šios galimybės. Visa laimė, kad dvasinės vertybės neleidžia dėl materialinio gerbūvio iškeisti žmogaus į gyvulį ir priverčia kaimo gyventojus susimąstyti. O ir pats Skalnas, turėdamas galimybę pakeliauti po pasaulį ir praplėsti savo akiratį, visgi lieka savame kaime. Kaip spektaklyje išsakoma mintis - jau geriau būti pilku akmeniu, bet savo palaukėje. 

Šis spektaklis savo prasme yra labai aktualus dabartinei visuomenei.  Jame iškeliama materialinio gerbūvio ir dvasinio tobulėjimo priešprieša, kuri priverčia susimąstyti, kas svarbiau: neturėti pinigų, bet būti Žmogumi ar parduoti savo sielą už materialias gerybes? Žvelgiant į dabartines aktualijas, vis dažniau galime išgirsti apie prekybos žmonėmis atvejus dėl noro praturtėti. Taip pat iškeliamas nesveikas noras valdyti kitus, konkuruoti su aplinkiniais, kurie net neįtaria apie tai, puikybė bei nepripažinimas padarius klaidą. Spektaklyje parodoma, kaip pasikeičia žmogus, gavęs nors truputį valdžios ir iki kokio moralinio nuosmukio jis gali atsidurti. Taip pat iškeliama saviraiškos galimybės stoka. Menininkas negali užsiimti savo menu, nes taip yra liepta, o ir aplinkiniai, nors ir trokšdami pasimėgauti menu, bijo paprieštarauti įsakymams.

Prieš eidama į šį spektaklį turėjau nuostatą, kad muzikinis spektaklis bus kažkas neįdomaus ar netgi nuobodaus, tačiau labai klydau. Tai buvo kažkas naujo ir neįprasto teatro scenoje. Labai patiko aktorių energingumas ir empatija į kiekvieną vaidmenį, o ką jau kalbėti apie muziką bei aktorių dainavimą. Nesitikėjau, kad tie jaunieji aktoriai gali taip gerai dainuoti! Likau sužavėta, o kartais netgi pačiai norėjosi prisijungti ir dainuoti kartu (nesvarbu, kad dainų žodžių nemoku). Taip pat norėčiau labai pagirti choreografiją, o ypač, akrobatinius triukus. Tokį efektą padarė! Taip pat ir dekoracijos (jei jas galima taip pavadinti) parinktos tinkamai, nenaudojant jokios pompastikos. Visame spektaklyje nepatiko tik vienas dalykas - bendravimas su publika. Ateinu į teatrą, kad galėčiau atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu, o ne įsitempus stebėti, ar kas nors nušokęs nuo scenos neužkalbins manęs ar dar blogiau - nusives ant scenos. Manau, kad tokius dalykus vertėtų palikti kitiems renginiams ir kitai publikai, kurios susirinkimo interesai kitokie nei susirinkusiųjų teatre.

Taigi, spektaklis patiko. Maniau, kad tai bus nuobodus vaidinimas su prastai dainuojančiais dar tik būsimais aktoriais, tačiau žiauriai klydau. Viskas buvo nuostabu. Ir šiuos mano žodžius paliudija šauksmingi šauktukai, bylojantys apie išparduotus bilietus, kurie atsirado dar savaitė iki vaidinimo. Sakysite, klystu, bet tiek žmonių klysti negali. Salė buvo tiesiog sausakimša. Rekomenduoju tiems, kurie nori pamatyti kažką naujo ir neįprasto teatro scenoje, pasimėgauti gyvai atliekama muzika bei gyvu dainavimu, kurie nori susipažinti su moderniu teatru, neperlenkiančiu lazdos ir tiems, kurie nori ne tik linksmai praleisti laiką, bet taip pat ir susimąstyti. Nežinau, ar eičiau antrą kartą, nes kai kurie atliekami triukai iš baimės atėmė amą, bet manau, kad ilgainiui pasiilgsiu tos jaunatviškos energijos ir naujų formų.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia

"Medėjos vaikai". Nemirtingiems dievams duotų priesaikų jie dabar visiškai nesilaiko!

Atrodo, paprastas ketvirtadienio vakaras. Viskas iš pažiūros lyg ir įprasta: žmonės grįžta po darbų namo, kai kurie - užsuka į parduotuves šio bei to nusipirkti. Tik Juozo Miltinio dramos teatras su nekantrumu laukia gausiai besirenkančių žiūrovų. Teatre girdisi vaikų ir moksleivių juokas bei klegesys, kas sudaro malonią aplinką. "Medėjos vaikai" - taip vadinasi istorija, į kurią už kelių minučių pasiners visi susirinkusieji. 

Spektaklis prasideda pasakotojų pasakojama istorija apie Antikos laikų istoriją, kurios metu princas Jasonas pasiekia aukso vilną, tačiau prie to prisidėjo karaliaus duktė - nepaprasto  grožio Medėja, kuri išdavusi savo šalį ir tėvą, pabėga su Jasonu į jo šalį. Tęsiant šią istoriją, viskas persikelia į dabartinius laikus. Ten jie susituokia, susilaukia dviejų vaikų - mažojo Jasono ir mažosios Medėjos. Apsigyvena naujuose namuose, kuriuose yra didžiulis vaikų kambarys su daugybe žaislų. Viskas klostosi nuostabiai iki tam tikro laiko. Ši istorija baigiasi kiek kitaip, nei mes esame pratę skaityti įvairiose pasakose ar legendose.

Tai spektaklis apie tėvų skyrybas, kurias išgyvena vaikai.  Turbūt retai suaugusieji susimąsto, kaip visgi vaikai mato skyrybas, kaip jas supranta ir kaip interpretuoja tai, ko nežino. To priežastis - pačių suaugusiųjų rūpesčiai savo interesais. Suaugusiems atrodo, kad vaikai yra per maži suprasti tam, kas vyksta jų šeimoje arba priešingai, mano, jog vaikai ir patys viską supranta, todėl nesivargina garsiai kalbėti apie vykstantį procesą, jo priežastis ir pasekmes, o tiesiog pasineria į savo problemas. Nors vaikai negali suprasti tam tikras tikrąsias dalykų reikšmes, nes nėra tekę su tuo susidurti, jie puikiai supranta, kaip jaučiasi jų tėvai ir kad vyksta kažkas baisaus, kas priverčia pasikeisti jų tėtį ir mamą. Nematydami ir nežinodami kitų priežasčių, vaikai dėl tokių pokyčių kaltina save.

Spektaklyje keliama problema sparčiai didėja. Pagal Lietuvos Respublikos statistiką, besiskiriančių porų skaičius kasmet tik didėja, kartu daugėja ir skyrybų metu "sužalotų" vaikų. Skyrybas išgyvena ne tik tėvai, bet ir vaikai: jie lygiai taip pat išgyvena gedėjimo etapus ir jei nepavyksta kurio nors etapo sėkmingai įveikti - vaikas kenčia emocines ir moralines kančias. Baisu net kalbėti, bet tai netgi priveda prie savižudybių, kurių tendencija taip pat vis didėja. Rašau apie tai, nes vaidinime taip pat keliama ši problema, apie kurią vis primena žiniasklaidos pranešimai. Atrodo, kad vaikas negali pakelti rankos prieš save, tačiau tie, kurie abejoja tuo, turėtų pamatyti šį spektaklį, kad išgyventų bent vieną priežastį, dėl ko vaikai gali pasirinkti tokią "lengvą ir neskausmingą" pabaigą.

Aktoriai. Visais patikėjau ir vaidybai priekaištų neturiu. Netgi manyčiau, kad aktorių parinkimas tobulas, nes nesumąstau, kas geriau galėtų suvaidinti nepaprasto grožio mamą, griežtą, bet paklydusį tėvą ir vaikus. Tiesa, keistas pastebėjimas, kuris įstrigo atmintyje. Kai scenoje pasirodė Vytautas Kupšys, salėje pasklido vyriškų kvepalų kvapas, kas sudarė dar didesnį įspūdį. Galbūt tai tik mano išsigalvojimas, tačiau nesužinosite tiesos, jei patys neateisite į šį spektaklį.

Labai patiko veikėjo kostiumai ir vaidinimo muzika. Galbūt labiau norėčiau pagirti muzikos parinkimą. Vien jau tie muzikiniai intarpai su Euripido „Medėjos" žodžiais nugelia iki pat širdies gelmių, kūną perveria šiurpas. Ką jau kalbėti apie aplinkos kūrimą muzika, kai viena muzika priklauso namams ir šeimai, o kita...nuklydimams. Dar žavėjo tai, kad nors ir istorija antikiniais motyvais, muzika moderni, dekoracijos ir drabužiai taip pat, tad tikrai nebuvo nuobodu. Netgi patiko kai kurie interpretavimo pasirinkimai, tokie kaip drakonas, saugojantis aukso vilną. Vis svarsčiau, kaip visa tai pateiks režisierius ir kai jau išvydau, net nusijuokiau balsu iš paprastumo, bet efektyvumo. 

Kadangi turiu tokios patirties, pripažinsiu, kad viskas, kas šiame spektaklyje yra rodoma, yra visiška teisybė. Viskas, iki kiekvienos smulkmenos. Galbūt dėl to mane taip palietė. Po spektaklio dar ilgai norėjau tylėti. Mano manymu, tai pirmas spektaklis, kuris taip stipriai palietė mane.Šiaip nesu labai pasiduodanti emocijoms, tačiau šį kartą nesusilaikiau. Nors jau praėjo kelios dienos, vis dar galvoju apie jį. Tai spektaklis, į  kurį tikrai norėčiau nueiti dar ir dar kartą, bet nežinau, kodėl... Todėl rekomenduočiau jį pamatyti ne tik paaugliams nuo 13 metų (mano manymu, jis šiek tiek per sunkus vaikams ir paaugliams ankstyvosios paauglystės periode), o besiskiriantiems ar jau išsiskyrusiems tėvams, kad jie geriau suprastų, ką išgyvena jų vaikai. Galbūt tie, kurie nėra patyrę skyrybų, šio spektaklio nesupras, bet verta jį pamatyti dėl modernaus pastatymo ir gerų pasirinkimų.

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia