2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Netikra žiema, tačiau tikra akcija

Na ką, atėjo tas metų laikas, kuomet visa gamta užsikloja balta sniego antklode. Viskas aplinkui balta, tyra ir taip švelniai pavojinga, širdį užlieja ramybė. Laukimas. Kiekvienas žmogus tokiu metų laiku laukia jam artimo dalyko: kas religinių švenčių, kas Kalėdų senelio, o kas - kūčių naktį aplankančių mirusiųjų.  Galbūt laukiam to stebuklingo meto, kad, praradę tikėjimą paprastumu bei meilę artimiesiems, patikėtume paslaptinga magija, taip grįždami į savo vaikystės laikus, kuomet iš tiesų laukėme senio šalčio su pilnu maišu dovanų. Tai kaip atlygis už per metus padarytus gerus darbus, kurie nepraslysta pro akis tiems, kurie tai vertina ir kuriems tai iš tiesų rūpi. Žiema susijusi su dvasinės ramybės būsena, susimąstymo apie praėjusį laiką metas. Prisiminę savo klaidas galime dar kartą pasimokyti iš jų ir sau širdyje prisiekti stengtis būti geresniais žmonėmis, nei buvome šiemet. Tai vadinama dvasiniu tobulėjimu.

Jau gruodžio vidurys, o už lango esantis vaizdas panašesnis į pavasarį: medžiai nuogi; žolė žalia, tačiau nepanašu, jog būtų gyva; purvynai, kelios balos ir truputis nešvaraus sniego kiemo pakraščiuose. Atrodo, jog sieninis kalendorius pradėjo meluoti. Labai tikiuosi kuo greičiau pamatyti tikros žiemos požymius, kurie išsklaidytų abejones dėl šios žiemos tikrumo. Ir šiaip, kad nebebūtų liūdna ir galėtume džiaugtis tikros žiemos linksmybėmis.

Vis kalbu apie laukimą. Ir tai turbūt labai normalu, nes visgi laukimo metas, ar ne? Laukiu daugybės dalykų, bet norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų. Tai - spektaklis, kurio dar nesu mačiusi. Tradiciškai, pamačiusi "Facebook" socialiniame tinklapyje įrašą apie Juozo Miltinio dramos teatro rengiamą akciją, net nesudvejojau ir nusprendžiau dalyvauti. Pasirinkau žiūrėti spektaklį "Margarita", kuris bus rodomas gruodžio 22 d. 18 val. Vaistas nuo pastaruoju metu smaugiančių problemų, intrigų, sielvarto ir kitų blogybių. Siūlau ir kitiems, norintiems pabėgti nuo žiaurios kasdienybės, apsilankyti teatre, kur ne tik tobulėjama kaip asmenybė, bet ir randami problemų sprendimo būdai, kurių kartais taip reikia...

Skambanti Bethoveno "Mėnulio šviesai" mąstau apie gerus dalykus, į kuriuos šiuolaikinis žmogus neatkreipia dėmesio. Viskas, kas paprasta, prarado vertę. Visi norime kažko ypatingai naujo, išskirtinio ar labai brangaus, kad kaimynai ar praeiviai pagalvotų: "va, šitas žmogus turi pinigų". Bet ar mums to iš tiesų reikia? Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Nepatikėsite, kiek nedaug. O jei žmogus mano kitaip - netekęs kažko supras, kad prarado viską.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą