L. Baleanu "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS"

 

Saulėtas ir rudeniškai šiltas rugsėjo 18-osios vakaras. Po dienos darbų mirtina tyla apsigaubęs miesto centras leidžia susimąstyti apie kosmopolitiškumo konteksto svarbą mūsų rutinoje. Tylu, ramu... Lyg tuojau, netrukus įvyks kažkas nuostabaus ar stebuklingo, neįprasto kasdienybėje, taip sujaudinant nuo įvairių rūpesčių ar kankinančios pasaulinės pandemijos pavargusias žmonių sielas. Lėtu žingsniu eidama link teatro pastebiu dailiai apsirengusių žmonių būrelį, lūkuriuojantį prie Maestro Juozo Miltinio skulptūros. Jų veiduose pastebiu kažką tokio, ko jau kuris laikas buvau išsiilgusi - tik būsimo spektaklio laukimui būdingos nuotaikos ir nekantrumo teatro salėje patirti kažką naujo, dar nepatirto. Pažvelgusi į juos susigėstu, jog į premjerą neatsinešu gėlių, kurių tikrai nusipelniusi Asta Preidytė (ateityje pažadu pasitaisyti). 

 Taigi, pirmoji naujojo teatro sezono premjera "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS", kurios tikroji premjera buvo numatyta šių metų kovo 27 dieną, tačiau dėl pasaulį užklupusios visuotinės pandemijos ir paskelbto karantino premjera buvo atidėta kitam sezonui, tad džiaugiausi, kad po "teatro bado" pasisekė vienu šūviu nušauti du zuikius: pagaliau grįžti į teatro salę bei pamatyti ilgai lauktą premjerą. Neslėpsiu, spektaklio laukiau jau nuo tos akimirkos, kai apie jį buvo paskelbta teatro internetiniame tinklapyje, tačiau laukimas privalėjo užsitęsti. Kaip sakoma, nuostabiems dalykams reikia laiko ir laukimo, o laukti vertėjo... Po ilgos pertraukos įžengus į teatro foje, žiūrovus pasitiko aktorė Asta Preidytė, teatro vadovas Antanas Venckus ir, žinoma, nuostabusis teatro personalas. Širdis keistai suvirpėjo it gavusi gaivaus ir žadinančio pavasario gaivaus kupino vėjelio, tad vis dar nesuvokdama, jog vėl esu teatre, pajudėjau link mažosios salės. Antrojo aukšto foje buvo matyti lūkuriuojantys žmonės, kurių daugelio veidai ir pavardės gerai žinomi plačiajai visuomenei, tad apsidairiusi dar labiau susigėstu dėl rankose neturimų gėlių. 

 Kaip paaiškėja vėliau, spektaklis prasidėjo tik peržengus teatro duris. Visiems susirinkus į mažąją teatro salę savo monologą pradeda aktorė Asta Preidytė, kuri paaiškina, kad žiūrovus pasitiko įeinančius į teatrą dėl tokio autoriaus nurodymo ir savo kalbą tęsia spektaklio veikėjos - aktorės, ieškančios savęs - pasakojimu apie save, savo atsiradimo teatre aplinkybes, vingiuotą ir meilės kupiną gyvenimo kelią bei daugybę aplankytų kastingų, kurių dėka tikėjosi patirti aktoriaus sėkmę. Istorijos veikėja susiduria su įvairias, dažnai - pertekliniais - reikalavimais kastingų metu, tačiau turėdama profesinį tikslą atlieka visas jai paskirtas užduotis. Aktorė užduotis atlieka nuoširdžiai, pasikliaudama studijų metu įgytomis žiniomis, įgūdžiais bei remdamasi savo nuoširdumu, pasitikėdama savimi ir vedama svajonės, tačiau vienas kastingas keičia kitą. Nepaisant to, aktorei tenka susidurti su karčia realybe...

Tai spektaklis apie aktoriaus kelią nuo patekimo į aktorinio meistriškumo kalvę (šiuo atveju - konservatoriją) iki karjeros saulėlydžio, sulaukus "nepopuliaraus" amžiaus. Spektaklyje aptariamas jaunųjų aktorių naivumas ir noras tapti garsiais, žinomais aktoriais, rožine spalva nuspalvinant ateities siekius bei lūkesčius, tačiau vaidinime neatsiribojama ir nuo karčios realybės, primenančios apie didžiulę konkurenciją, nereikalingumą bei laikinumo tėkmę. Pasakojama istorija įgauna paradoksalumo tarp jaunatviško naivumo, maksimalizmo, kuris pasižymi savęs realizacija tais būdais, kurių trokšta širdis, ir racionalumo, esamą situaciją ir asmenines ateities perspektyvas vertinant racionaliai. Šiuo atveju jauna, ką tik mokyklą baigusi mergina, vedama savo vidinio noro įgyvendinti senelio žodžius apie tai, jog ji užaugusi bus aktorė, ir svajonės tapti įžymia, stoja mokytis aktorinio meistriškumo, o baigusi studijas supranta, kad Pasaulis išskėstomis rankomis nelaukia naujas aktorių kartos ir kad teks pakovoti už kiekvieną galimybę pasirodyti kino ar teatro scenoje. Ir tokiu momentu suprantama, jog įžengei į visai kitą pasaulį nei kad gyvenai iki šiol... Manau, bene didžioji dalis žmonių yra išgyvenę panašią situaciją, kuomet vedamas naivumo pasirenki tai, kas yra artima širdžiai ir sielai, tačiau nepatrauklu ar nedomina likusio Pasaulio. Visgi spektaklis priverčia susimąstyti, kas yra svarbiau - išlikti ištikimu sau ir savo sielai bei būti laimingu dėl svajonės įgyvendinimo ar pasiduoti realybei ir eiti tuo keliu, kuris garantuotų darbo vietą, materialinę gerovę? Retorika.

Turiu prisipažinti nesanti monospektaklių mėgėja, tačiau ruošdamasi vykti į minėto spektaklio premjerą buvau įsitikinusi, jog spektaklis manęs nenuvils. Visgi, neklydau. Visuomet teatro scenoje tikiuosi pamatyti judesį, savotišką ir tik teatrui būdingą chaosą, kupiną spalvingų dialogų tarp dar spalvingesnių personažų, tačiau šis spektaklis nuostabios aktorės Astos Preidytės dėka tampa lyg aktorės biografija, persmelkta humoru ir aktoriaus kasdieninio gyvenimo užkulisių, kurie neretai kelia nelabai malonius jausmus, vedančius į asmenybės destrukciją. Patiko tai, kad apie rimtus, galbūt - skaudžius, dalykus kalbama su vidine pašaipa, per humoro prizmę, taip suteikiant ne tik komizmo, bet ir stiprybės kiekvienoje sunkioje situacijoje ieškoti pozityvo. O juk to pozityvo ir humoro taip trūksta dabartinėje mūsų visuomenėje! Tad atgaiva sielai ir optimizmo dozė širdžiai galimybė kartu su spektaklio veikėja išgyventi jos profesinio ir asmeninio kelio subtilybes. 

Atrodytų, spektaklio tematika labiau aktuali aktoriams ir kitiems menininkams, kurių lūkesčius ateičiai sutraiškė realybė, tačiau turiu prisipažinti, jog vienu momentu buvau paliesta iki pat širdies gelmių. Norėčiau tikėti, kad didžioji dalis turėjome tokį senelį, kuris šeimos švenčių metu statydavo mus ant kėdės/taburetės eilėraščio deklamavimui ir kuris kiekvieną iš mūsų savo tikėjimu pastūmėjo siekti to, kas atrodė lyg svajonė. Tuo metu buvo taip gera sugrįžti į tuos laikus ir visa tai išgyventi, kuomet kėdė vidury kambario tapdavo didžiausia scena aktoriniam "meistriškumui" pademonstruoti. Suspaudė širdį. Vienintelis dalykas, ko man trūko spektaklyje, tai režisierių balso. Jokiais būdais nenoriu numenkinti aktorės meistriškumo, pavaizduojant dialogus su skirtingais režisieriais, tačiau vienos iš simuliacijų metu išgirdus A. Kėlesio balsą tai tiesiog įgavo kitokią, ryškesnę spalvą viso pasakojimo kontekste.  

Taigi, po ilgų laukimo kančių ir pagaliau sulaukto grįžimo į teatrą likau patenkinta tuo, ką mačiau "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS" spektaklio metu. Nepaisant to, kad teko ilgai nesilankyti teatre, suvokiau, koks teatras yra svarbus man kaip asmenybei ir dvasiniam tobulėjimui, tad it ištroškęs pasiklydėlis dykumoje godžiai mėgavausi spektakliu, o ypač - profesionalia vaidyba. Spektaklis puikiai subalansuotas visiems tiems, kurie domisi teatru ir aktorių kasdienybe ar norėtų susipažinti su sunkumais, su kuriais susiduria aktoriai, siekiant pripažinimo ir žinomumo. Taip pat spektaklis puikiai tinka kaip priemonė atitrūkti nuo kasdienių darbų ar smaugiančios rutinos bei persikelti į aktoriaus vietą, į skaudžius dalykus ar kylančias problemas pažvelgiant optimistiškai ar per humoro prizmę. Gero, rafinuoto humoro dozė garantuota!

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite paspaudę ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

S. Mrożek "PROVOKATORIAI"

 Lapkričio 8-oji, neįprastai rudeniui šiltas vakaras. Lėtai temstant, link ryškiai apšviesto teatro foje nerūpestingu žingsniu juda tamsios žmonių figūros, bylojančios apie būsimą šventę teatre. Apie šio vakaro premjerą intriguojančiai sudomina afiša teatro lange, sukeliantį daugybę įvairių minčių apie lūkesčius spektakliui bei būsimai istorijai. Teatro darbuotojai maloniai pakviečia eiti link mažosios salės. Atėjus į minėtą salę nustembu pamačiusi, jog žiūrovų kėdės neįprastai (o galbūt ir pirmą kartą) perstatytos taip, kad spektaklio veiksmas vyktų salės centre. Išsirinkusi vietą sau pastebiu, jog vos per kelias kėdes nuo manęs it naujagimio laukdamas jaudinasi spektaklio režisierius Rimantas Teresas. Nevalingai pasiduodu režisieriaus jaudulio emocijai ir išgirdusi trečiąjį skambutį pajaučiu, jog esu sulaikiusi kvėpavimą. Pagaliau temsta šviesos...

Spektaklis prasideda policijos pareigūnės, policijos viršininko ir politinio kalinio pokalbiu. Policijos viršininkas, kartu su kolege, ilgą laiką įvairiais būdais ir metodais reikalavę kalinio pasirašyti dokumentą, bylojantį apie jo požiūrio, elgesio pasikeitimus ir pažadą daugiau niekuomet neprieštarauti vietos valdžiai ir vykdomai politikai, netikėtai sulaukia prašymo leisti pasirašyti minėtą dokumentą. Atrodo, čia istorija ir turėtų baigtis, tačiau priešingai - situacija pakrypsta priešinga linkme. Valstybė, kurioje nelikę jokio pasipriešinimo politinei valdžiai, visuomenė nuolankiai pritaria ir propaguoja valstybės valdymui, o likusiam paskutiniam (politiniam) kaliniui pradėjus demonstruoti nuolankumą valdžiai, iškyla tiesioginė grėsmė policijos viršininko ir kitų pareigūnų darbo vietoms. Tai suvokdamas, policijos viršininkas bando atkalbėti kalinį nuo dokumento pasirašymo, siūlydamos įvairias sąlygas, tačiau kalinys savo tikslą pasiekia ir pasirašo reikiamą dokumentą, kuris tampa jo bilietu į laisvę. Netekus paskutinio kalinio valstybėje, policijos viršininkas nusprendžia imtis drastiškų priemonių policijos ir įkalinimo sistemai išsaugoti ir pats sukuria valstybės priešą. Šiai užduočiai viršininkas pasirenka vieną geriausių savo pareigūnų - seržantą - profesionalų provokatorių, kurio darbas buvo tirti ir provokuoti visuomenės elgseną, sulaukiant pasipriešinimo ir propagandinių šūkių prieš valdžią. Įtikintas viršininko, provokatorius imasi sudėtingos ir reputacijai pavojingos užduoties, tačiau ar imituotas nusikaltimas valstybei, kurioje nebėra pasipriešinimo valdžiai, pasieks savo tikslą ir išsaugos policijos viršininko bei kitų pareigūnų darbo vietas? Ar stropus seržantas išliks lojalus viršininko idėjai?

Tai spektaklis apie utopinę valstybę, kurioje visi gyventojai nuolankiai pritaria šalies valdymui ir esamai situacijai šalyje, tačiau sukurtas policijos ir kalėjimų mechanizmas tampa beprasmiu dėl nevykstančių nusikaltimų. Istorija paradoksali - nusikalstamumo nebuvimas tampa tiesiogine problema valstybės vidaus apsaugos sistemai, nes policijos darbas praranda prasmę. Atrodo, kiekvienos valstybės siekiamumas yra maksimaliai mažinti nusikaltimų skaičių šalyje, bet nelikus pasipriešinimui, policijos pareigūnai rizikuoja netekti darbo vietų, nebus statomi kiti kalėjimai ir kuriamas platesnis vidaus apsaugos aparatas. Vyraujantis saugumo jausmas atima kritinį mąstymą, išjungia savisaugos instinktą ir skatina jaustis besąlygiškai saugiai, tačiau net ir "uždėjus apynasrį" nusikalstamumui negalima atsipalaiduoti nuo savisaugos. Šiuo principu pasinaudoja savotiškų elgesio manierų Generolas, kuris, išgirdęs apie naują politinį kalinį atvyksta asmeniškai jo apklausti. Generolas išreiškia pagarbą ir norą susipažinti su žmogumi, išdrįsusių pasipriešinti esamai politikai, nusikaltėliui moraline prasme suteikdamas savo dėmesį. Spektaklyje toks elgesys galima šaržuoja dabartinės visuomenės vertybinius nukrypimus nuo moralinių normų dėl vertybių iškraipymo.

Spektaklis "Provokatoriai" prisotintas įvairių istorinių ir visam pasauliui žinomų istorinių asmenybių ir jų citatų, yra vaizduojamos šiuolaikinės visuomenės asmenybės, viešai žinomos dėl tam tikrų "išsišokimų", šiek tiek prisiliečiama prie visuomenei skaudžių temų, socialinio neteisingumo. Viena iš svarbiausių gyvenimiškų vertybių - ištikimybė - savanaudiškais tikslais yra panaudojama kaip būdas išnaudoti kitą žmogų, tuo pačiu metu priverčia susimąstyti, ar ištikimybė darbui, darbo vadovui ir pasiaukojimas yra prasmingi. Vaidinime gausu lengvo sarkazmo apraiškų, o pati kuriama istorija panaši į absurdišką dėl savo utopinių įgyvendinimo galimybių.

Ko labiausiai buvau pasiilgusi teatro scenoje, tai gražūs ir realūs, iki smulkmenų išpildyti veikėjų kostiumai. Dėl tam tikrų sentimentalių priežasčių turiu pastebėti, kad uniformos puikiai tiko, o jų apipavidalinimas išpildytas 100 procentų. Uniforma savaime priverčia žmogų pasitempti, kas puikiai matėsi aktorių vaidyboje. Taip pat buvau pasiilgusi prasmingų, tačiau kartu ir nesudėtingų, neperkrautų veikėjų dialogų, tad spektaklis šį mano lūkestį išpildė maksimaliai. Bendrai kalbant, tai vienas tų spektaklių, primenančių apie ankstesnį Juozo Miltinio dramos teatrą, kuriame buvo kuriame klasikinių bruožų spektakliai, mano nuomone, atitinkantys tokius bruožus: prasmingumas, turtingi dialogai, puikiai išpildyti kostiumai ir dekoracijos, skatinantis susimąstyti, išpildytas ir atitinkantis pagrindines vertybes, profesionalūs aktoriai, atspindintys klasikinį teatrą. Šiuolaikiniame modernaus teatro kontekste labai svarbu nepamiršti ir klasikinio, tikrojo teatro, kuris minimalistinėmis priemonėmis ne tik sukuria įspūdį, bet ir praturtina sielą, palieka "kažką" širdyje.

Taigi, spektaklis visiškai pateisino išankstinius mano lūkesčius. Vaidinimas nėra sunkus, tačiau dialogai prasmingi, spalvingi žodine ir moraline prasme. Nepaisant to, kad pasakojama apie rimtus dalykus, sukuriamos absurdiškos situacijos ne kartą sukėlė juoką, privertė kritiškai pažvelgti į dabartines realijas. Spektaklį rekomenduočiau visiems, kurie po sunkių savaitės darbų nori prasmingai praleisti laiką, "neapsikraudami" perspausta prasme. Spektaklyje galima atpažinti įvairius istorinius veikėjus, išgirsti visam pasauliui žinomas citatas, tad galbūt tai kažkam gali sukelti ir sentimentalius prisiminimus. Spektaklį vienareikšmiškai vertinu teigiamai, o, skaitytojams leidus, norėčiau nusiųsti didžiausius komplimentus ir linkėjimus aktorei Tomai Razmislavičiūtei - Juodei, kurios kuriamas vaidmuo tiesiog sužavėjo ir tam tikra prasme nukėlė į seniai pamirštas istorijos pamokas, kuomet mokytoja supažindino su SS pareigūnais. Ar į šį spektaklį eičiau antrą kartą? Žinoma!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę  ČIA
 JMDT

Vasilij Šukšin "Pašnekesiai mėnesėtą naktį"

Rugsėjo 20-oji, saulėtas penktadienio vakaras, neprimenantis rugsėjo antrosios pusės. Saulė savo spinduliais glosto po savaitės darbų skubančius žmones, nuspalvindama jų veidus vasariškomis spalvomis. Vieną akimirka pagalvoju, kad galbūt vasara dar neužleido savo pozicijų auksiniam rudeniui, tačiau tenka nusiminti, pajutus, kaip staiga vėsta oro temperatūra. Lėtai link Juozo Miltinio dramos teatro artėja būsimi žiūrovai, rankose besinešantys bilietus į šiandieninį spektaklį. Užėjus į teatro foje pasigirsta susirinkusiųjų tylios kalbos įvairiomis temomis, kas it vizitinė kortelė teatro laukiamajam žavi mano sielą. Tiek žmonių susirinko vedami vieno tikslo - pasimėgauti ne kuo kitu, o gyvybe alsuojančiu teatru, kuris vienaip ar kitaip paliečia kiekvieno širdį ir sielą. Manote, kad tai nėra tiesa? Siūlyčiau kuo greičiau apsilankyti teatre! Netyčia nugirstu, kaip dvi moterys dalinasi savo lūkesčiais dėl laukiamo spektaklio ir džiaugėsi galimybe "gyvai" pamatyti vieną iš aktorių. Nusišypsau iš susižavėjimo nuoširdumu ir patraukiu link teatro laboratorijos, kur patogiai įsitaisau pačioje viršutinėje kėdžių eilėje. Nepaisant gražaus vakaro, salėje likę vos kelios laisvos vietos. 

Tai spektaklis apie vieno žmogaus, Nikolajaus, gyvenimą ir jo prasmę. Vaikystėje nepatyręs tėviškos meilės ir augęs su vieniša motina, jaunystėje prisimena savo mokyklos laikų meilę, kurios atvykimo į svečius laukia lyg galimybės susikurti tokį, gyvenimą, apie kokį svajojo. Sulaukęs telegramos apie mylimosios atvykimą, Nikolajus pasineria į laukimo euforiją, mintyse dėliodamas būsimo susitikimo detales ir savo lūkesčius, tačiau tam sutrukdo į prokuratūrą kreipęsis Pavlas. Pastarasis norėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės už sumuštą žmoną ir kaimyną, nes, kaip vyras teisinosi, dėl to kalta pati žmona, kuri galimai buvo neištikima su kaimynu. Nagrinėdamas esamą situaciją, Nikolajus suvokia gyvenimo šeimoje tiesas, tad pažada padėti Pavlui. Tačiau ar nuoširdus įsigilinimas į minėtą situaciją neapkartins mylimosios laukimo? Kaip tai pakeis jaunojo prokuratūros darbuotojo požiūrį į gyvenimą galime išgirsti tik pašnekesių mėnesėtą naktį metu...

Labai patiko dekoracijos ir muzikinis takelis. Tamsi, sąlyginai maža erdvė salėje sukuria intymumo pojūtį, kuris leidžia patikėti, jog visi esame po žvaigždėtu dangumi, papuoštu didžiulės pilnaties vaizdu, o mes, žiūrovai, lyg iš paslapčių klausomės pokalbių apie žmogaus gyvenimą, persmelktą (ne)meilės. Turiu prisipažinti, kad vaizduojama mėnesėta naktis sukėlė sentimentalius prisiminimus apie meilę, tam tikrus pirmus kartus ir mėnulio pilnatį, tuomet puošusią mėnesėtą dangų. Tačiau turiu prisipažinti, kad man ypatingai sunku rašyti apie šį spektaklį, tačiau tam neturiu jokio pateisinimo. Keista, tačiau nepaisant to, kad spektaklis savo pastatymu, aktoriais, muzikiniu takeliu ir atmosfera yra nepriekaištingas, manęs tai nesužavėjo. Galbūt dėl tuo metu jausto nuovargio, o gal ir dėl per jauno amžiaus spektaklis manęs "nepalietė" taip, kaip turėjo paliesti.

Kalbant apie spektaklyje vaidinusius aktorius, norėčiau paminėti, kad aktoriai puikiai tiko atliekamiems vaidmenims. Ypatingai žavėjausi (ir žaviuosi kituose spektakliuose) aktoriaus Juliaus Tamošiūno vaidyba, kurioje atsispindi ilgametė patirtis teatro scenoje ir meistriškumas. Nors Tadas Gryn (atliekantis Nikolajaus vaidmenį) nėra naujokas Juozo Miltinio dramos teatre, jo pasirodymas šio didingą istoriją turinčio teatro scenoje yra dovana teatro žiūrovams. Aktorius, daugeliui žinomas iš įvairių televizijoje rodytų serialų, projektų ir kt., spektaklį nuspalvina specifine, unikalia spalva, kas ir sukuria nepaprastą atmosferą nedidelėje teatro salėje.

Spektaklį rekomenduočiau visiems, kurie vakarą nori praleisti su lengvai žiūrimu spektakliu apie meilę, prisotintą rusiškos kultūros simbolių ir skatinantį prisiminti savo pirmąją meilę. Tai - galimybė prisiliesti prie teatro romantiškosios pusės, paneriančios į sentimentalius prisiminimus ar skatinančius svajoti. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JMDT

Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". 1 žingsnis į kairę = Pragaras (?)

Rugsėjo 15-osios vakaras, sekmadienis. Miesto gyvybingumą it mirtis pasiglemžė vakaro vėsa ir po truputį artėjanti tamsa. Maloni ramuma. Tik širdis iš jaudulio plaka su kiekvienu žingsniu vis smarkiau ir smarkiau. Link atsinaujinančio teatro lėtai juda nuo rudens gaivos sušalę žiūrovai, tarp jų skubėdama prasibraunu ir aš. Mane pasitinka pasikeitęs teatro foje, kuriame nekantriai lūkuriuoja susirinkusieji. Šis vakaras ypatingas ne tik žmonėms, nusprendusiems savo sielos ugdymą patikėti teatrui, bet ir visai teatro bei teatro mylėtojų bendruomenei. Visgi ant teatro sienų esančios afišos garsiai šaukia apie naujojo teatro sezono pirmąją PREMJERĄ - Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". Spektaklio vieta numatyta teatro laboratorijoje, tačiau patekus į minėtą salę nuojauta tyliai pradeda kuždėti, kad spektaklis neapsiribos ties šiomis sienomis. Vien nuo minties, kad pagaliau, po ilgos vasaros, vėl grįžtu į teatrą, kur mintimis pasileisime į dar nepatirtą (o gal ir patirtą, tik dar apie tai negali žinoti) kelionę, man pakerta kojas. Tiriamu žvilgsniu nužvelgusi visas žiūrovų vietas viršuje, ties viduriu, randu vietą kaip tik sau. Patogiai įsitaisau minėtoje vietoje ir mintimis pasileidžiu į naują nuotykį. Minimalios dekoracijos, tamsus fonas ir seno modelio Renauld Megane kabrioletas - priemonės, kuriomis visi kartu pasinersime į kelionę link jūros...

Spektaklis prasideda poros, Izabelės ir Rolando, kelione automobiliu į Nidą. Rolandas, norėdamas praskaidrinti Izabelės kasdienybę ir pabėgti iš rutina permirkusios kasdienybės, nusprendžia suorganizuoti kelionę prie jūros. Tuo tarpu ilgametė širdies draugė Izabelė, kamuojama nemigos ir kartais pasireiškiančio lunatikavimo naktimis, tokį Rolando sprendimą vertina skeptiškai, tačiau sutinka vykti. Kelionės metu pora mažai bendrauja, o nakčiai sustoja pakelės motelyje. Viskas, atrodo, kasdieniška, monotoniška, tačiau panašu, kad pertekliuje gyvenantys Izabelė ir Rolandas praradę gyvenimo skonio pojūtį, nebesistengia vienas dėl kito. Poros santykiai atrodo nuobodūs ir primenantys sovietinių laikų ideologijas, kuomet jausmai buvo varžomi visuomenės požiūrio. Tačiau Izabelės ir Rolando gyvenimą pradeda keisti kitą dieną pakelėje sutikta, keistai pakeleivingus automobilius stabdanti pakelės keliautojų pora - Mikas ir Monika. Monika - nepilnametė, galimai neįgali mergaitė, dėl nežinomų priežasčių išėjusi iš namų ir propaguojanti beprotiškos laisvės kupiną gyvenimą, o Mikas - jos širdies draugas - agresyvus, nenuspėjamas, maniakinės asmenybės bruožų turintis vyriškis. Izabelės prašymu, Rolandas nenoromis priima kartu keliauti ir minėtą pakeleivių porą, net neįtardamas, kaip ši pažintis pakreips jo ir Izabelės santykius.

Tai spektaklis apie santykius poroje bei jų svarbą, prasmę kiekvienam atskirai. Poroje, kurioje abu žmonės puikiai pažįsta vienas kitą, sukuriamas tarpusavio saugumas, kas ilgainiui tampa nuobodulio ir vaizduotės trūkumo priežastimi, vedančia link santykių destrukcijos. Biblijoje Edenas yra aprašymas kaip vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą. Spektaklyje Edenu yra laikomas pajūris, į kurį lyg į išsigelbėjimą ir išsilaisvinimą nuo įprastos būties skuba Rolandas ir Izabelė. Tačiau toliau sekantys įvykiai, naujos pažintys kelionę Rojaus link paverčiau ne tik moraliniu, bet ir fiziniu pragaru, atjungiančiu visus vidinius saugiklius ir vedančius į avantiūriškus poelgius. Šioje kelionėje išnyksta poros moralė, poelgiai tampa labiau spontaniški nei gerai apgalvoti, racionalūs. Mikas ir Monika, kurie lyg dabartinės jaunimo Z kartos atstovai simbolizuoja visuomenėje vis labiau įsigalintį moralinį nuosmukį, kurį sunkiai supranta ankstesnių, sovietinių laikų, karta. Tokios amžinosios vertybės kaip meilė, ištikimybė, pagarba tampa nuvalkiotomis prieš malonumų geismą, linksmybių ir pinigų (materialinės naudos) troškimą, kas interpretuojama kaip 10 Dievo įsakymų nesilaikymo.

Savo prasme "Kelionė į Edena" man priminė spektaklį "Ponas Kolpertas" (Juozo Miltinio dramos teatre šio spektaklio premjera buvo 2015 m. sausio 28 d.), kuriame taip pat kalbama apie porų tarpusavio santykius, vaizduojamas abejingumas kito jausmams ir poreikiams, trokštama kažką pakeisti monotoniškame gyvenime. Tačiau kokiomis priemonėmis visa tai pasiekiama? Radikalūs sprendimai, neretai priverčiantys kiekvieną iš mūsų pasipiktinti, sunerimti, o galbūt net ir pasišlykštėti tuo, kas vyksta scenoje, net nesusimąstant, jog neretai mūsų kasdienybėje yra apstu tokių porų, kurių rutinoje tokie sprendimai realiai dominuoja.

Iš tiesų, spektaklis man patiko. Galbūt jis nėra panašus į tą klasikinį teatrą, kupiną simbolių, gilios prasmės ir iškalbingo teksto, su gražiomis dekoracijomis ir daugybe aktorių, tačiau šis spektaklis padeda labiau išlaisvinti savo vaizduotę dėl minimalių resursų, o jau tas automobilis teatro scenoje... Atima žadą. Patiko įvairūs režisieriaus sprendimai dėl šou elementų, kas taip pat labai sužavėjo, bet apie tai nepasakosiu - tai reikia pamatyti patiems. Išėjusi iš spektaklio truputį pykau ant režisieriaus, kad žiūrovus norėjo "nupirkti" visiems patinkančiais būdais, tačiau kurį laiką galvojau apie spektaklį, jį permąsčiau ir įvertinau visai kitaip nei iš pradžių. Kadangi spektaklis atstovauja dabartinį teatrą, jį REKOMENDUOČIAU, visų pirma, pamatyti jaunosios kartos atstovus, nes jiems labiausiai turėtų patikti. Taip pat rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektakliai "Ponas Kolpertas" ir "Hotel Universalis", nes juose yra nemažai panašumo prasme ir režisieriaus sprendimais.

Daugiau apie šį spektaklį ČIA
JMDT

Indrės Bručkutės "Hotel Universalis". Šiuolaikinės kartos kuriamas mitas apie valdžią, galią ir slidžią pražūtį

Vasario 23-oji, alsuojanti po truputį artėjančiu pavasariu. Su kiekvienu žingsniu link teatro mano širdis vis labiau pradeda spurdėti iš nekantrumo. Šį vakarą JMDT Pasauliui pasirodys naujasis kūrinys - premjera "Hotel Universalis" - kurio laukiau ilgiau nei mėnesį. Intriguojantis pavadinimas, provokuojanti afiša ir aktoriai, savo kūryba spėję pavergti mano širdį verčia mano žingsnius tapti dar skubesniais. Spektaklis bus rodomas teatro laboratorijoje, tad braudamasi pro būsimus žiūrovus patraukiu link spektaklio vietos. Patekusi į spektaklio patalpą, maloniai nustembu pamačiusi, kad sceną ir žiūrovus skiria stiklo siena, o dekoracijos už stiklo primena vakarietiškuose filmuose rodomas viešbučių registratūras. Įsitaisau pačiame viršuje, kur, tikiuosi, sulauksiu geriausio vaizdo, ir dvasiškai atsiduodu į spektaklio režisieriaus rankas. Salė pilna žiūrovų, laisvos vos kelios vietos, kurių netyčia neužtiko potencialių žiūrovų akys. 

Spektaklis prasideda kuriama internetinio vlog'o laida, kurioje dalyvauja Epafas, Faetonas, Kiknas, o klausimus dalyviams užduoda Marija. Faetonas - viešbučio "Universalis" savininko Helijaus ir valdytojos Klimenės sūnus, siekiantis bet kokia kaina pasiekti šlovės, įrodyti savo neva turimą talentą ir įgyti visuomenės pripažinimą, vedantį į poveikį kitiems. Epafas - geriausias Faetono draugas, sėkmingas ir talentingas žmogus, kuriam pinigų nestingantys tėvai suteikia viską, ko tik nori Epafas. Faetonas jaučia patologinį poreikį konkuruoti su, iš pažiūros, visomis prasmėmis pranašesniu Epafu, tačiau noras nugalėti savo draugą tampa (savi)destrukcinis. Šiame konkurencinių kovų kontekste pasirodo Kiknas (Helijaus ir Klemenės įvaikis) - ramus, monotoniškas, liūdnas Faetono įbrolis, kuriam visą jo gyvenimą trūksta dėmesio iš aplinkinių, o ypatingai - iš įmotės Klemenės. Kiknas šiek tiek dėmesio sau išsireikalauja savo suicidiniais veiksmais, polinkiu į savižudybę ir kalbomis apie gyvenimo beprasmiškumą, įvairius būdus tobulai savižudybei. Marija, nėščia Faetono sužadėtinė ir mylimoji, kuri bando suvaldyti vidinį vaiką Faetone ir primena apie tai, kad vyras greitai ir pats taps tėvu, tad varžymasis dėl galios kitiems yra beprasmis, tačiau Marija lieka neišgirsta. Varžydamasis su Epafu, Faetonas jaučiasi tinkamai neįvertintas ir teigia, kad draugas laimi prieš jį tik dėl savo tėvų turtų, o pats prisipažįsta besijaučiantis nuskriaustas dėl to, kad yra priverstas sėdėti viešbučio registratūroje. Jausdamas nuoskaudą dėl nepatirtos tėviškos meilės ir nepilnavertiškumo, noro įgyti galią kitiems, Faetonas pareikalauja iš savo tėvo Helijaus atiduoti tai, kas Helijui yra svarbiausia. Ar Helijus nepadarė klaidos, perleisdamas viešbutį Faetonui? Ar Faetonas sugebės išsaugoti tai, ką daugybę metų kūrė jo tėvas? Ar jis išliks savimi?

Spektaklis yra paremtas antikos laikų mitu apie Saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klemenės sūnų Faetoną, kuris, trokšdamas galios, paslapčia nusprendžia važnyčioti Helijaus saulės vežimą dangumi, tačiau nepajėgia suvaldyti žirgų, ko pasekoje žūsta pats ir vos liepsnose nesudegina Žemės. Mitas nebūtų mitu, jei bėgant metams jo aktualumas neišliktų. "Hotel Universalis" puikiai pavaizduojamas šiuolaikinės kartos troškimas valdyti ir daryti įtaką kitiems, neįvertinant valdžios kainos ir galimų pasekmių, žinomumo ir galios siekimas neturi ribų, tačiau visa tai norima pasiekti neįdedant pastangų, neturint ypatingo unikalumo ar talento. Žinomumo trokštama net nesuvokiant, kam jis yra reikalingas ir kur jį galima panaudoti. Tai - tarsi noras pasiekti Saulę - visi trokšta to, lygina su Olimpo viršūne, tačiau nežino, kodėl to nori ir ką su tuo daryti. Faetonas, varžydamasis su savo draugu, pamiršta savo moralines vertybes (nesirūpina besilaukiančia Marija, neskuba jos vesti), manipuliuoja aplinkinių jausmais (Klemenės ir Helijaus, taip išsireikalaudamas savo užgaidų patenkinimo), žemina savo įbrolį ir viešbutyje daugybę metų dirbančius darbuotojus. Jis tampa saule visoje viešbučio bendruomenėje, aplink kurį turi suktis visų kitų žmonių interesai ir dėmesys, ir netgi Kikno padažnėję bandymai nusižudyti jo nesujaudina. Anaiptol, Faetonas nori padėti Kiknui nusižudyti, suorganizuodamas jam laidotuvių procesiją. Pasikeitus viešbučio savininkui, įvyksta moralinis perversmas, vedamas aklo noro būti galingu, tačiau norėdamas pajausti pasitenkinimą ir aplinkiniams įrodyti savo įgytą galią, Faetonas tampa pražūtinga būtybe.

Šioje pjesėje puikiai pavaizduojamas šiuolaikinio jaunimo vertybės ir moraliniai tikslai, savotiško bendravimo su tėvais ir aplinkiniais ypatumai, kurie moraliniu požiūriu tampa destruktyvūs bendravimo principams. Šiuo metu vis daugėja jaunosios kartos atstovų, kurie tampa priklausomi nuo technologinės komunikacijos būdų ir kitų žmonių pripažinimo. Dabar įvairūs reiškiniai, tokie kaip grožis, skonis, spalvos, asmens savivertė yra pamatuojami mygtuko "like" paspaudimais socialiniuose tinkluose ar tiesioginės transliacijos žiūrovų skaičiumi, kas individe augina savąjį Ego, taip suteikiamas abejotinos reputacijos ir reikšmės visuotinis (bent jau taip mano individas) pripažinimas ir įgyjama tam tikra galia daryti įtaką kitiems. Stebėjau spektaklį ir visa tai išjaučiau širdimi, kas manyje sukėlė liūdesį dėl esamos ir būsimų mūsų kartų, kurių vertybė yra žinomumas, pasiektas avantiūromis, ir siekis būti galingu. Lengvai ir be jokių pastangų įgyta galia kitiems dažniausiai priveda prie moralinių nukrypimų, apie ką kalbama spektaklyje.

Kas liečia patį spektaklio pastatymą, nuoširdžiai rašau 10+. Mano nuomone, tai spektaklis, kurio visos dalys maksimaliai išpildytos: garso takelis, dekoracijos, aktorių parinkimas, šviesos efektai, tekstas, pjesės keliamų problemų aktualumas visuomenei, prasmingas, tačiau lengvai suprantamas tekstas, panaudotos vaizdinės priemonės. Tikrai, po šio spektaklio labai norėjosi paspausti ranką padėkojant visai kūrybinei grupei už sukurtą stebuklą teatro scenoje. Viskas buvo parinkta tiesiog puikiai, nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Spektaklis įtraukė ir visą laiką nepaleido, už ką ir esu labai dėkinga. 

Taigi, spektaklis man labai patiko. Dar dabar, praėjus tiek laiko po spektaklio, negaliu pamiršti jo emocijos. Turiu prisipažinti, kad spektaklio buvau taip sužavėta, jog savo bendradarbiams nedaviau ramybės pasakojimais apie matytą spektaklį. Tai spektaklis, skirtas jaunimui, lyg "Roberto Zucco" pratęsimas, nes spektaklis nėra lengvas, tačiau prasmingas; aktualus didžiajai daliai visuomenės, o keliamos problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų; kupinas simbolių, kurių prasmę supras ir dabartinės kartos atstovai; jis puikiai iš šono parodo šiuolaikinio jaunimo vertybines ydas. Atrodo, dar tiek daug norėčiau parašyti apie šį spektaklį, mintys liejasi it upės vaga, tačiau pritrūksta žodžių apibūdinti tai, ką patyriau spektaklyje, todėl kviečiu visus, jaunus ir vyresnius, pačius pamatyti spektaklį "Hotel Universalis".

P.S. Paskutinė spektaklio scena mane tiesiog nuginklavo! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JMDT 

Igno Šeiniaus "Zygfrydas"

Vasario 3-osios vakaras, sekmadienis, bylojantis apie tai, kad žiema dar neketina sudėti ginklų ir lengvai pasiduoti pavasariui. Žemė apklota baltu sniegu, kurio baltumas primena apie dvasinio tyrumo prasmę dorai ir išmintingai asmenybei. Taip tylu, ramu ir gera širdyje, ir visa tai būdinga šaltai žiemai, kuri verčia susimąstyti apie laiko tėkmę ir kitus, individualiai svarbius dvasinius dalykus. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą ir sielos praturtinimą išmintimi, žmonės, kurie yra motyvuoti "pagydyti" savo sielas ir vakarą prieš sunkius artėjančius savaitės darbus norintys praleisti prasmingai šį vakarą juda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame premjera - "Zygfrydas" - dviejų dalių mokumentinė satyra pagal Igno Šeiniaus romaną "Siegfried Immerselbe atsijaunina". Spektaklis vyks teatro scenoje, tad būsimi žiūrovai skuba kuo greičiau susirasti sau patogiausią vietą spektaklio žiūrėjimui. Patogiai įsitaisau vienoje iš paskutinių eilių ir, kartu su visais susirinkusiais, laiko mašina pasileidžiu į 1934 metų Vokietiją, kurioje vyksta svarbūs istoriniai reiškiniai.

Spektaklio pagrindinis veikėjas - Zygfrydas Immerselbe - yra rasių teorijos pradininkas ir vadas, Vokietijoje įkūręs pirmąjį žmonių rasių muziejų, kuriam vadovauja. Vyras yra tikras nacionalistas, pasiryžęs Vokietijai ir jos valdžiai paaukoti savo gyvybę, apie tokius savo ketinimus drąsiai dalinasi su savo aplinkoje esančiu patikėtiniu ir darbuotoju. Netikėtai Zygfrydas sulaukia skaudžios žinios iš vadovybės - jis, dėl savo vyresnio amžiaus, nėra reikalingas Reicho valdžiai, nepaisant jo besąlygiško atsidavimo. Zygfrydui dėl jo pervargimo įsakoma išeiti ilgalaikių atostogų, ką rasių teorijos vadas įvertina kaip tiesioginę grėsmę jo socialinei padėčiai tuometinėje visuomenėje, tad Zygfrydas nusprendžia atsijauninti. Vyras sužino, kad viename iš Šveicarijos miestų profesorius - gydytojas atlieka specialias procedūras, kurių dėka žmogus atjaunėja, tad vyras ryžtasi šiai avantiūrai ir nuvyksta vizitui pas profesorių. Po Zygfrydo apžiūros ir atliktų tyrimų rezultatų apžvalgos, profesorius nusprendžia vyrui taikyti praktikuojamą atjauninimo programą, tačiau informuoja, kad po atliktos procedūros Zygfrydo gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti, nes į jo organizmą bus perkeliamos kito žmogaus chromosomos, kas yra labai pavojinga. Vedamas didžiulio noro ir pareigos būti naudingu Vokietijai, Zygfrydas nepaiso profesoriaus perspėjimų ir sutinka atlikti jauninimo procedūras. Po atliktos operacijos Zygfrydą ištinka bene blogiausias galimas scenarijus aršiam nacionalistui ir rasių teorijos vadui - jis atsibunda, būdamas žydu. Kaip ji medicininė klaida pakeis Zygfrydo gyvenimą? Ar jaunystė gali pakeisti įsisenėjusią pasaulėžiūrą?

Tai - mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame nagrinėjamos globalios socialinės problemos, aktualios yra dabartinei visuomenei. Ignas Šeinius šiame savo romane numatė A. Hitlerio patekimą į Vokietijos valdžią ir galimą antisemitinę neapykantą žydų tautai, galimai kilsiančias politines ir istorines grėsmes žmonijai. Žvelgiant iš dabarties istorijos perspektyvos, "Siegmund Immerselbe atsijaunina" romanas lyg pranašiškai pažvelgė į artimą ir labai tikslią ateitį, kuri pakeitė viso pasaulio istoriją.

Spektaklyje labai patiko dekoracijos, aktorių kostiumai, paliekantys vietos žiūrovo interpretacijoms. Suvokiu, kad tiek kostiumai, tiek ir minimalios, tačiau labai efektyvios dekoracijos turėjo brangiai kainuoti tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Universalūs šviečiantys stalai, sidabriniai kostiumai atrodė unikaliai ir simbolizavo technologinę ateitį, kas sukūrė savotišką kontrastą tarp praeities ir ateities.Taip pat labai patiko spektaklio garso takelis ir sukurta šokių atmosfera. Bet labiausiai patiko Gyčio Ivanausko vaidyba, su kuo labiausiai norėjau susipažinti iš žiūrovo prizmės. Tikrai likau sužavėta profesionalumu ir kūno kalba.

Taigi, "Zygfrydas" man patiko savo unikalumu ir šiuolaikiškumu, minimalistinėmis, tačiau efektyviomis dekoracijomis, trankiu ir "išjudinančiu" garso takeliu ir istorine prasme šiuolaikinei visuomenei. Spektaklį rekomenduočiau pamatyti JMDT mėgėjams, kurie norėtų susipažinti su kitokio stiliaus spektakliu, taip pat tiems, kuriems patinka Igno Šeiniaus kūryba ir istorija.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Mato Vildžiaus "Sapiens". Utopija, kurioje auga Alisa

Šaltas ir nejaukus vasario 17-osios vakaras. Skubėdama lekiu link Juozo Miltinio dramos teatro durų, kad nepavėluočiau į ilgai lauktą premjerą, tačiau pasikabinusi savo striukę sužinau, kad spektaklis vėluos. Giliai atsidustu supratusi, kad visgi veltui bėgau, rizikuodama paslysti ant žiemos išdaiga tapusio plikledžio, nes... geriems dalykams visgi reikia laiko. Patogiai įsitaisau antrame teatro aukšte ir, žiūrėdama į vakaro paslapties apgaubtą miestą, dvasiškai kaupiuosi spektakliui. Premjera "Sapiens", į kurią visi bilietai buvo išpirkti, nors teatre žmonių neįprastai mažai. Akimirkai sunerimstu, pamaniusi, kad galbūt atėjau ne man skirtą dieną, tačiau pasižiūrėjusi į savo bilietą nusiraminu - viskas tvarkoje. Pagaliau visi žiūrovai yra kviečiami užeiti į mažąją teatro salę, kur lyg ko bijodami lėtai užeina žmonės. Nors ir kėdžių buvo žymiai mažiau nei įprasta, visos jos buvo užimtos, ir tai spektakliui suteikė tam tikrą prasmę. Prasidėjus spektakliui mintyse prisipažįstu sau, kad šio susitikimo su teatru tikrai vertėjo laukti.

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pagrindinė veikėja - Alisa - dirbtinis intelektas, kuriam suteiktas humanoidinis moters kūnas. Alisos kūrėjai, korporacija "Homo Deus", skiria jai užduotį - patobulinti homo sapiens rūšį. Alisai įdiegiama įvairi informacija apie žmones, jų panašumus ir skirtumus, tačiau dirbtinis intelektas negali suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo jos pačios. Viešų pristatymų metu Alisa, bendraudama su žiūrovais, bando išsiaiškinti, kodėl ta pati homo sapiens rūšis renkasi skirtingus dalykus, kas sąlygoja jų logika ir skaičiavimais nepagrįstus pasirinkimus bei kodėl žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, meluoja, ironizuoja, pokštauja. Spektaklyje atspindimas ne tik kūrėjo ir jo kūrinio santykis, bet ir būdas žmonėms kalbėti apie žmones, pasinaudojant naujausiomis technologinėmis inovacijomis. 

Tai spektaklis apie žmogaus, kaip Dievo kūrinio, unikalumą kitų gyvybės formų Žemėje kontekste. Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp dirbtinio intelekto ir gyvo žmogaus, mąstymo principų, vertybių, poreikių bei ketinimų. Pilotiniu bandymu dirbtiniam intelektui įsitvirtinti mūsų visuomenėje tampa humanoidas Alisa, kurią į "laisvę" išleidžia jos kūrėjai tikėdami, jog Alisa jau suprato žmogaus vertę ir nenorės užvaldyti žmonijos. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, leidžiantis pamatyti alternatyvią ir, istoriniu aspektu, artimą ateitį, kurios vis dar nesuvokiame arti savęs. Tai galimybę prisiliesti ir iš arčiau susipažinti su ateitimi, kurioje galbūt kiekvienas iš mūsų būsime vertinami tam tikra reitingavimo sistema, kuri nulems tolimesnį mūsų socialinį gyvenimą. Utopinė - fantastinė mintis, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras daugiau humanoidinių dirbtinio intelekto apraiškų tampa realistiškesnė, o "Sapiens" dėka galime su tuo susipažinti realiu laiku dabar ir čia.

Aptariant pačio spektaklio pateikimą ir apipavidalinimą, tai turbūt pirmasis mano matytas spektaklis JMDT, kuriame naudojama projekcinė siena, kuri spektakliui, o ypač dirbtinio intelekto emociniam pajautimui, suteikė didžiulę prasmę. Patiko garso ir šviesos efektai, parinktas garso takelis ir netgi tai (kas man nėra įprasta), kad viskas vyko labai arti kiekvieno iš mūsų. Dar dabar prisimenu tas juodas ir emociškai "tuščias" akis, žvelgiančias į mane, kas pakvietė mane susimąstyti apie emocijų išraiškos prasmę. Grožėjausi aktorės Adelės Šuminskaitės įsikūnijimu į negyvą objektą, maksimaliai "atjungiant" visas galimas žmogiškumo apraiškas. Stebėjai ir mėgavausi profesionalumu, o mintyse mąsčiau, kiek visgi laiko ir pastangų prireikė aktorei, kad iš gyvos moters pataptų robotu?

"Sapiens" yra antroji diptiko, kuriuo siekiama kritiškai ir kūrybiškai pažvelgti į netolimą ateitį, dalis. Pirmoji dalis, pavadinimu "y: Alisa" pristatyta 2018 m. lapkritį Oskaro Koršunovo teatre/ Vilniaus miesto teatre. "Sapiens" yra bendra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir meninio sindikato "Bad rabbits" teatro koprodukcija. 

Taigi, spektaklis man labai patiko savo kitoniškumu ir inovatyvumu teatro scenoje. Prisipažinsiu, nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau šis spektaklis mane privertė kiek kitaip vertinti šį žanrą. Buvo įdomu susipažinti ir patirti, kas (galbūt?) laukia mūsų netolimoje ateityje, vaizduotėje susikuriant savo asmeninę ateities viziją ir permąstant, kokios galimos grėsmės laukia visuomenės kaip sistemos. Spektaklis šiuolaikiškas, kupinas dabartinių technologinių terminų ir informacijos, tad spektaklis patiks visoms kartoms, kurios nori susipažinti su fantastine ateities vizija. Spektaklis nėra lengvas, tačiau paliečia sielą ir dvasią, pakviečia mąstyti ir permąstyti tam tikrus gyvenimiškus klausimus.

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

T. Bernhard "Teatralas" arba kaip didysis menas sukuria Narcisistines asmenybes

Priešpaskutinis sausio ketvirtadienio vakaras, už lango - savo darbus įpusėjusi žiema. Žiema visą žemės paviršių padengusi storu balto sniego užklotu ir tik siauri takeliai veda žmones link įvairių vietų, kiekvieną žingsnį sniegui lydint tik jam būdingu girgždesiu. Vienas tokių takelių veda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame šį vakarą teatro mylėtojų dėmesys nukryps į premjerą - Thomo Bernhald pjesę "Teatralas". Spektaklio vieta numatyta keista, tačiau po truputį įprasta spektaklių erdve tampanti teatro laboratorija, link kurios nedrąsiai eina žiūrovai ir būsimų įvykių liudininkai. Prieš įeinant į spektaklio vietą, ant durų pasitinka užrašas, kuriuo įspėjama apie tai, jog pavėlavusieji yra neįleidžiami, ir tai nėra tik tuščia informacija, anaiptol, į šioje salėje vykstančius spektaklius vėluoti negalima. Atėjus į minėtą patalpą pastebiu apnuogintas, niekuo neypatingas sienas ir laisvą erdvę patalpos viduryje, nebuvo matyti jokių, spektakliams būdingų, dekoracijų ir tai atrodė keistai. Susirinkę žmonės lyg kažko gėdydamiesi ar bijodami suklysti renkasi sau vietas, o susėdę - it paslaptis vieni kitiems šnabžda apie savo lūkesčius spektakliui, ir visa tai kuria ypatingą, tik teatrui būdingą atmosferą, kurioje norisi būti kuo ilgiau. Patogiai įsitaisau pačiame viršuje ir besąlygiškai pasiduodu būsimai emocinei avantiūrai. Nuojauta manęs neapvilia - premjera verta kiekvienos minutės!

Veiksmas prasideda aktoriaus Bruskono ir vietinės smuklės savininko pokalbiu apie būsimą spektaklį. Bruskonas - didžiulės šlovės ir pripažinimo sulaukęs aktorius, vaidinęs didžiausiose to meto scenose, valstybinio teatro talentas, kuris nusprendžia savo komediją statyti vienoje iš Vokietijos provincijoje Uchbache esančių smuklių, tikėdamasis, kad didis menas neturi ribų ir gali būti pateikiamas net ir smuklėje. Tokiu Bruskono sprendimu džiaugiasi smuklininkas, stengdamasis patenkinti visus, galbūt pačius keisčiausius, Bruskono norus. Tuo tarpu Bruskonas, atvykęs į smuklę kartu su savo šeima, pradeda manyti, kad sąlygos statyti spektakliui nėra tinkamos "didžiajam menui" ir valstybinio teatro aktoriui, todėl išreiškia nepasitenkinimą viskuo, kas yra aplinkui. Nepaisydamas žmogiškosios pagarbos kitam žmogui, savo pyktį išlieja ant ramaus būdo smuklininko, kuris stengiasi užgniaužti savo pyktį Bruskonui. Iš pradžių Bruskono bendravimas yra oficialus, linkęs į nuoširdumą, tačiau palaipsniui aktorius išlaisvina savo vidinį egoizmą, kuris pasižymi nuolatiniu burbėjimu dėl visko, net ir dėl savo paties šeimos narių. Susiklosčius tokiai situacijai iškyla klausimas - ar visgi Bruskonui pavyks pastatyti spektaklį provincijos smuklėje?

Tai spektaklis apie didžiojo teatro atstovą, narcisistinę asmenybę, kuri žmoguje užgožia visą humaniškumą ir meilę kitiems. Bruskonas - tipinis narcisistinės asmenybės pavyzdys, jaučiantis meilę ir pagarbą tik sau, aukštinantis save ir niekinantis kitus, tuo tarpu net ir savo žmoną su vaikais. Pastaruosius Bruskonas vadina antitalentais, kaltina dėl visų savo nesėkmių, dėl paties priimtų sprendimų, kurie dabar atrodo absurdiški. Jis neturi empatijos jausmo, savo vaikus lygina su pačiu savimi ir reikalauja net jam pačiam nesuprantamų dalykų, visiškų absurdiškumo apraiškų. Jo žmona - taip pat aktorė, žymiai jaunesnė graži moteris, kuri viso spektaklio metu neištaria nei žodžio, nes psichologiškai yra sužlugdyta savo vyro kaltinimų ir paniekos dėl kadaise padarytos klaidos spektaklio metu. Bruskono vaikai taip pat įtraukiami vaidinti į įvarius spektaklius, nuolat turi būti nuolankūs savo tėvui ir jo užgaidoms, tačiau abu vaikus vienyja tas pats jausmas - pyktis tėvui ir jo narcisizmui. Aktorių šeima puikiai iliustruoja tikrąją kiekvieno iš mūsų kasdienybę, kur mums kiti primeta tam tikrus vaidmenis, kuriuose turime veikti, taip pat ir mes patys nusprendžiame, kokius vaidmenis turėtų atlikti kiti. Tėvas, savo požiūriu ir lūkesčiais primena šeimos tironą, kuris reikalauja to, kas galbūt kitiems nėra priimtina, nėra duotybė. Prielaidą, jog visi negali būti tobulais aktoriais, Bruskonas laiko nesąmone ir, net ir pats įvardindamas savo nepakartojamo talento unikalumą, reikalauja to paties talento iš kitų šeimos narių, nors tokią galimybę veiksmo metu pats nuneigia. Aktoriaus monologai, diskusijos su smuklininku ir pačiu savimi, sukuria galimybę pažinti galbūt realų tokio pripažinimo sulaukusių aktorių vidinį pasaulį.

Šiame spektaklyje žiūrovas gali pamatyti, kaip tuščia, buitinę erdvę primenanti patalpa be dekoracijų ir įmantrių spalvų efektų palaipsniui tampa teatro scena, pilna įvairių detalių. Scenos dekoracijose paliekama erdvė žiūrovo interpretacijoms, nukreipiant tam tikra linkme. Minimalūs šviesų efektai, minimalistinė aplinka ir pagrindinis pjesės veikėjas, į spektaklį įnešantis didžiulę, ryškią spalvą - spektaklio pagrindas - lyg paradoksaliai parodantis, kad teatras gali būti kuriamas bet kur ir bet kada, net ir minimalistinėmis sąlygomis. 

Turiu prisipažinti, kad žiūrėdama spektaklį, į jį negalėjau įsitraukti taip, kaip to norėjau. Didžiai gerbiamas aktorius Albinas Keleris savo atliekamu vaidmeniu priminė man labai svarbų artimą žmogų, kurio šiame pasaulyje jau nebėra, todėl didžiąją spektaklio dalį buvau pasinėrusi į sentimentus. Nepaisant to, širdyje man buvo labai šilta ir gera, tačiau kartu ir liūdna. Tuo tarpu buvo įdomu praktiniu požiūriu pamatyti narcisistinės asmenybės pavyzdį teatro scenoje, kas mane praturtino kaip specialistę, pakvietė susimąstyti apie mane supančius žmones. Tie pamąstymai, "užgrobę" mano mintis ir sielą, dar ilgai nepaleido manęs, todėl ilgą laiką negalėjau rašyti apie šį spektaklį. Tiesa ta, kad visko, ką jaučiau spektaklio metu ir ką jaučiu dabar, rašydama apie jį, negaliu visiškai perteikti žodžiais, todėl labai tikiuosi, kad šios recenzijos skaitytojas taps ir "Teatralo" žiūrovu, norėdamas iš arčiau susipažinti su tikrojo teatro gimimo užkulisiais. 

Pasibaigus spektakliui, žiūrovai dar ilgai liko savo vietose. Galbūt dėl to, kad bijojo paleisti spektaklyje užgimusią emociją, o galbūt nenorėjo būti įžūlūs ir premjeros atmosferą perskrosti savo žemiškais rūpesčiais, tačiau einant link rūbinės teatre sklandė keista ramuma, susimąstymas. Turbūt palietė. Turbūt palies ir kitus. 

"Visą gyvenimą tarnaujame kvailybei. Mes tiesiog esame tam pašvesti."

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA 

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

E. Matulaitės "Kokio gražumo saulė". Mažas saulės spindulėlis tamsiuose istorijos puslapiuose

Lapkričio 7-osios vakaras. Atrodo, kad ruduo pamiršo kelią grįžimui į mūsų gamtą, nors nuo medžių nukritę lapai jau gerokai anksčiau ryškiomis spalvomis nuspalvino pakeles. Kažkaip keistai gera ir ramu širdyje. Ramiu, lėtu žingsniu lyg nujausdama būsimus įvykius, patraukiu link Juozo Miltinio dramos teatro. "PREMJERA" - su džiugesiu sau kartoju mintyse ir apsidairiusi suprantu, kad ne aš viena tokiu tik rudeniui būdingu ėjimo tempu judu link mūsų laukiančios laiko mašinos. Vos tik nusirengusi savo paltą suprantu, kad šis spektaklio seansas bus ypatingas ne tik tuo, jog tai yra premjera, bet ir atmosfera, kurią netyčia (o gal ir tyčia?) sukurs susirinkę žiūrovai. Mano nuostabai, judant link teatro mažosios salės mane sustabdo teatro darbuotojas ir pakviečia užeiti bei patogiai įsitaisyti dar niekuomet nelankytoje mažoje teatro salėje, kurios durys mums besikalbant paslaptingai prasiveria. Su nekantrumu užeinu į salę ir, lyg norėdama pasislėpti nuo viso pasaulio, atsisėdu kažkur gale. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios apsidairau į pilnai prisipildžiusią salę ir suvokiu, kad šį vakarą žiūrovai ypatingi - tai žmonės, kurie tam tikra prasme yra susiję su tremties laikotarpiu, savo amžiumi įpareigojantys pasitempti ir šalia jų elgtis ypatingai drausmingai. Tą akimirką visai nevalingai susigėstu dėl savo jauno amžiaus ir menko gyvenimiško patyrimo, tačiau užgesus šviesoms, kartu su visais pasileidžiu į pasakojamą istoriją.

XX a., Lietuva, pavasaris. Mergaitė, bėgdama lauku, pyksta ant ryškiai šviečiančios saulės, kurios spinduliai jai trukdo matyti saulę. Pykdama, tačiau kartu ir grožėdamasi didžiule ir ryškia saule, mergaitė prisipažįsta sau, kad nors ir negali gerai pažiūrėti į saulę, ji labai graži. Tuo metu rankutėje spausdama lašinių gabalėlį ji net baisiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti, kad būtent ši akimirka, kurios dabar ji tinkamai neįvertina, greitu metu taps tokia brangia... Dėl tuomet vykdomų masinių tremčių į Sibirą, mergaitė, kartu su šeima, yra pasiunčiami į kančios kelią Rusijos platybėse. Mergaitė per stebuklą lieka su mama ir mažesniu broliu, kurie sunkiai, tačiau ištveria ilgą, kelias savaites trukusią, kelionę iki tremties vietos. Protu nesuvokiamas šaltis, nuolatinė drėgmė, maitinimasis šiltu vandeniu, kuomet kūnas reikalauja maisto, gyvenimas "barakuose" antisanitarinėmis sąlygomis, gyvenamosios vietos keitimas, nuolatinis nuovargis ir nepakankamas poilsis - visa tai lydi tuometinę mergaitės kasdienybę, kuri savo išgyvenimus perteikia rašydama savo prisiminimus.

Tai istorija apie lietuvių tautai skaudų istorijos periodą, kuomet okupantai savo žiaurumą ir žmogiškųjų vertybių praradimą realizavo tokiais būdais kaip tremtys priverstiniams darbams į Rusijos gilumą - Sibirą. Dažnai žmonės be jokios kaltės ir įrodymų būdavo baudžiami viena skaudžiausių bausmių - atskyrimu nuo savo tėvynės, šaknų ir artimųjų. Šioje istorijoje gausu tikėjimo gyvenimu, kuomet aplinka yra paskendusi tamsoje ir neviltyje. Vienomis didžiausių vertybių yra keliamos besąlygiška meilė, pasiaukojimas dėl kito, išlikimas morališkai teisingu žmogumi net ir sunkiausiu gyvenimo periodu, kuomet tenka kovoti dėl išgyvenimo. Moteriška stiprybė ir motiniški instinktai it variklis veda į priekį moterį, kuri atskirta nuo savo tėvynės ir vyro, netekusi mažylio ir besirūpinanti dukrele gali perbristi giliausias pusnis vardan mažo kąsnelio maisto. 

Nelabai mėgstu monologus, nes jie savotiškai mane migdo, tačiau šis mane sukrėtė. Spektaklio aplinka buvo ganėtinai intymi, o pasakojamos istorijos prasmę sustiprino teatro salėje susirinkę taip pat tremtyje buvę žmonės. Netyčiomis karts nuo karto pamatydavau žiūrovų ašaras ir bandydama įsivaizduoti, kad tie žmonės visa tai patyrė patys, susigraudinau pati. Supratau, kad visos dabartinės mano (o ir turbūt didžiosios dalies šiuolaikinio jaunimo) problemos yra niekai, palyginus su kuo, kuo gyveno mano amžiaus žmonės prieš beveik šimtmetį. Turint tokį suvokimą, kiekvienas oro įkvėpimas man tapo žymiai brangesnis nei buvo iki tol. Galbūt prie tokios emocinės savijautos prisidėjo ir neseniai kino teatre matytas filmas "Tarp pilkų debesų", kuris perteikiamais išgyvenimais yra labai panašus į spektaklį, tačiau tai nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad tai privertė mane iš naujo įvertinti tai, ką turiu kiekvieną dieną, ir dar labiau vertinti tą didžiulę ir savo spinduliais žmonių kūnus glostančią saulę, kuri čia, tėvynėje, šviečia visai kitaip nei tremtyje (emigracija juk irgi savotiška tremtis?). 

Taigi, spektaklį vertinu labai gerai, nes keliama tema yra aktuali ne tik ankstesnėms kartoms, kurios gyveno tuo laikotarpiu, tačiau ir dabartiniam jaunimui, manančiam, kad sunkiai gyvena ir jau blogiau būti nebegali. Tema aktuali ne tik savo istorine verte, tačiau ir atsižvelgiant į dabartines visuomenės aktualijas - didžiulė jaunimo emigracija į svetimas šalis, išsižadant, o galbūt ir neturint kito pasirinkimo paliekant savo tėvynę ir ieškant skanesnio kąsnelio. Skaudi istorija, persmelkta viltimi ir pasiaukojimu, perteikiama nuostabios aktorės lūpomis, panaudojant minimalias dekoracijas - visa tai taip paliečia širdį... Tad spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kurie buvo tremtyje ar gyveno tuo baisiu istoriniu laikotarpiu, kad galėtų prisiminti apie skaudžius, tačiau prasmingus savo išgyvenimus; vyresnių klasių moksleiviams, norintiems apie tremtis į Sibirą sužinoti ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir tikrų, realių žmonių pasakojimų, pasitelkiant teatro sceną; tiems, kurie mėgsta istoriją ir pasakojimus, susijusius su Lietuvos istoriją; taip pat visiems tiems, kurie nori iš naujo įvertinti tai, ką turi. 

Spektaklis mane palietė ir privertė susimąstyti, todėl žinau ir tikiu, kad tai palies ir Jus!

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Bernard - Marie Kolteso "Roberto Zucco" arba plona riba tarp normalumo ir beprotybės

Vienas pirmųjų gegužės vakarų, kvapą gniaužiančiu artėjančia vasariška kaitra ir nerūpestinga laisve (įsi)mylėti. Turiu omeny vasarišką meilę, kurią tą vakarą sutikau JMDT dekoratyvinėse patalpose, virtusiose teatre scena. Susirinkę žiūrovai nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį ir konstatavo visiems aiškų faktą, kad spektaklis vėluoja, o buvo ir tokių, kurie savo pasipiktinimą dėl susidariusios situacijos išreiškė ne tik kandžiodami savo apatinę lūpą ar bumbėdami, tačiau nepasitenkinimo žodžių sulaukė ir teatro darbuotojai, kurie it karžygiai mūšyje atlaikė pasipiktinimo ugnį. Stebėdama minėtus susirinkusiuosius, sielos gelmėse kartojau sau, kad tokia situacija nėra veltui ir kad spektaklis bus daugiau nei vertas vėlavimo, o visi tie, kurie šiuo metu pyksta dėl jau visuomenėje mada tapusio nepunktualumo, liks sužavėti ar, mažų mažiausiai, paliestomis sielomis ir apimti susimąstymų. Mano nuostabai, neklydau. Ištiksėjus dar kelioms vėlavimo minutėms, teatro darbuotojos maloniai pakvietė visus teatro lankytojus eiti kartu į neįprasta spektaklio vietą - teatro dekoracijų gaminimo patalpas, kupinas violetinės spalvos. Užėjus į teatru virtusią patalpą pastebėjau, kad spektaklis vyksta jau dabar, todėl patogiai įsitaisiau ir laukiau, kaip dar mane nustebins teatras.

Ant sofos sėdintis susigūžęs, gaubtuvu galvą užsidengęs kalėjimo prižiūrėtojas nervingai valgo košę. Vyro monologas su pačiu savimi skamba kaip susidvejinusios asmenybės pokalbis su savimi. Kalėjimo prižiūrėtojas nervingai reaguoja į kiekvieną garsą manydamas, kad kažkas bando pabėgti, todėl jis nuolat bando patikrinti savo nuogąstavimus. Palubėse, ant patalpoje esančio metalinio tiltelio, sėdi Roberto Zucco ir lyg žaisdamas perdėtu sargybinio jautrumu, sukelia kokį nors pašalinį garsą, o pats pasislepia ir stebi prižiūrėtojo veiksmus. Vėliau veiksmas persikelia į Roberto šeimos namus. Besitvarkydama namuose, moteris išgirsta beldimą į namų duris. Pravėrusi duris ir pamačiusi, kad už namų durų stovi jos sūnus, staiga užtrenkia duris šaukdama, kad sūnaus neįsileis, nes jis neseniai nužudė savo tėvą ir turėtų būti kalėjime, savo nusiteikimą užtvirtindama grasinimais iškviesti policiją. Sūnus Roberto nenuleidžia rankų ir patenka į šeimos namus, kur išsako prašymą duoti jam jo kereiviškus drabužius, tačiau motina atsako, kad drabužių neduos, nes jie yra nešvarūs ir susiglamžę, bet Roberto nenurimsta. Po ilgų įkalbinėjimų, moteris patenkina sūnaus prašymą ir atiduoda į šiukšlių maišą sudėtus drabužius, Roberto apkabina savo motiną, einančią tolyn nuo jo ir... pasmaugia. Pražudęs vieną artimiausių žmonių, Roberto, pasiėmęs minėtus drabužius, išeina iš namų ir pasileidžia eiti per pasaulį, vedamas savo chaotiškų minčių.

 "Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"

Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.

"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."

Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.

Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei.  Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.

"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."

Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.

Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

Antano Škėmos "Pabudimas". Laimėtojai turi mirti!

Balandžio mėnesio pabaiga, šiltas vakaras, kupinas saulės šviesos ir šilumos, nesąmoningai skatinančios daug šypsotis ir į daugelį dalykų pažvelgti pozityviau nei žvelgdavome iki šiol. Laisvės aikštėje šurmuliuoja žmonės, lauko kavinėse visi staliukai užimti jaunimo, kuris kalbasi apie tik jiems suprantamas temas. Pasižiūri į lėtai Senvagės takeliais vaikštančius žmones ir supranti... Pagaliau atėjo pavasaris! Garsiai ir pilnais gaivaus pavasariško oro plaučiais šaukiu apie tai pasauliui, kad jis išgirstų ir, pakėlęs akis nuo savo kosmopolitiškai įtempto ritmo kupino darbų, pastebėtų, kaip gamta, aplinka bunda, laisvindamasi iš tvirtų žiemos gniaužtų. Gamta po truputį bunda, pasirodydama visu savo gražumu ir džiugindama savo nepaprastu tobulumu, tačiau ar tik gamta pavasarį turi pabusti ? O mes, ar nesame tos gamtos dalis, kuriai taip pat reikėtų pabusti, išsilaisvinti nuo šiuolaikinės visuomenės propaguojamų ideologijų, kurios užgniaužia žmogiškumą? Ar nereikia pabusti ir suvokti pasiaukojimo prasmę? Panašius egzistencinius klausimus apie žmogaus prigimtį savo kūriniuose nagrinėjo ir išeivijos rašytojas Antanas Škėma, o vienas žymiausių jo kūrinių - "Pabudimas" - jaunojo režisieriaus Artūro Areimos pagalba pirmą kartą išvydo profesionalaus teatro sceną nepriklausomos Lietuvos istorijoje Juozo Miltinio dramos teatre. Premjera numatyta balandžio 28-29 dienomis, o šios akimirkos laukiau jau daugiau nei du mėnesius, todėl nenustebau pamačiusi, kad salėje užimtos beveik visos kėdės. Vadinasi, su manimi kartu laukė ir dar daugybė čia susirinkusių žmonių. 

Spektaklis prasideda pasirodžius raudona sutana vilkinčiam kunigui, nešinam apeigine smilkalyne. Kunigas, švytuodamas religiniu atributu, užlipa į antrame aukšte esantį balkoną ir sušvilpia švilpuku. Į gautą signalą sureaguoja apačioje puslankiu stovintys juodai apsirengę sargybiniai, kurie paeiliui pradeda spardyti viduryje puslankio esantį futbolo kamuolį. Kaskart kunigui sušvilpus švilpuku, sargybiniai keičia savo veiksmus, aklai klauso duodamų komandų, o po kelių akimirkų nurodymą davęs kunigas atsisėda į balkone esantį krėslą. Sargybiniai, vykdydami gautą užduotį, į kalėjimo kamerą atveda jauną vyriškį, vardu Kazys. Veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje, viename iš KGB kalėjimų. Kameroje jau įkalintas kunigas Antanas susipažįsta su likimo draugu, dalinasi buvimo šioje kameroje patirtimi bei kartu aptaria įkalinimo priežastis, galimybes išlikti gyvais. Kazys - jaunas ir neįžymus žurnalistas, apkaltintas antisovietine, pogrindine veikla, kuria tariamai siekia sugriauti sovietinę santvarką, taip keldamas grėsmę dabartinei politinei ir ideologinei santvarkai. Besikalbant su kunigu Antanu, į kamerą atvedamas dar vienas, sunkiai sumuštas vyras - Kazio nuo senų laikų pažįstamas Pranas, kuris papasakoja, kad tardytoju šioje įstaigoje dirba jų buvęs bendraklasis Pijus. Tai išgirdęs, Kazys kaipmat susikremta ir pro dantis iškošia, kad toks faktas tik apsunkina visą situaciją, mat Kazys ir Pijus mokyklos laikais buvo geri draugai iki kol abu įsimylėjo tą pačią merginą Eleną, kurią vėliau vedė Kazys. Vos atgavęs kvapą dėl patirtų sumušimų Pranas prisimena matęs Kazio žmoną Eleną atvykusią į šią įstaigą, tačiau prisipažįsta nežinantis, dėl kokios priežasties moteris galėjo būti čia pakviesta. Įtardamas, kad Pijus, jausdamas jaunystėje patirtą nuoskaudą, gali keršyti Kaziui ir Elenai, Kazys dar labiau susikremta dėl Elenos likimo. Tačiau ar Kazio įtarimai pagrįsti? Ar senų laikų draugystė tokiomis aplinkybėmis turi kokią nors įtaką sprendimams? O galbūt jaunystės meilė išgelbės veikėjus nuo pražūties?

Tai spektaklis apie ribines situacijas, kuriose atsidūręs žmogus turi pasirinkti, kuo vadovautis - prigimtiniu žmogiškumu ar politinėmis ideologijomis, kurios iš visų pusių spaudžia tuometinėje politinėje santvarkoje norinčius prisitaikyti žmones. Žmogus yra žmogumi, kol jo antžmogumi nepaverčia kitas žmogus, turintis įtakos ir keliantis baimę. Susidūręs su baime, žmogus gali padaryti viską, tačiau tik stipri asmenybė, susidūrusi akis į akį su baime, gali išlikti savimi, neišduodant savo įsitikinimų ir nebijant dėl įsitikinimų paaukoti gyvybę. Tardytojas turi rinktis tarp suolo draugo ir pirmosios meilės bei galimybės būti svarbia "teisingos" visuomenės dalimi, tokiu būdu kartu "išsukant savo uodegą" nuo nepalankios politinės santvarkos. Tačiau situacija pakrypsta nenumatyta linkme, kuomet, po žiaurių tardymų ir bandymų palaužti žmogaus dvasią, viršų visgi ima gailestis ir žmogiškumas (jei toje situacijoje taip galima tai pavadinti), ko negali dovanoti tuometinės santvarkos gniaužtai.

Spektaklis, kaip ir Antano Škėmos kūrybą, yra sunkus tiek struktūriškai, tiek ir morališkai, emociškai, vaidinimas kupinas simbolių ir dviprasmybių, veikėjų tekstai sudėtingi, gausūs filosofinių minčių ir prasmingų pasisakymų. Spektaklio dekoracijos slegiančios, lyg uždarančios žiūrovą į KGB kalėjimo kamerą ar tardymo kambarį, kuriame esi vienas prieš visus moralinius žmogaus iškrypimus. Garso takelis taip pat slegiantis, tačiau prasmingas, atitinkantis pasakojamą istoriją. Tačiau visa tai sudaro visumą, kurią turi pamatyti minios žmonių, gyvenančių dabartyje, kad suprastų ir pradėtų vertinti tai, ką turi dabar ir čia, iš naujo prisimintų pasiaukojimo prasmę ir permąstytų, ar tikrai šią dieną gyvename tinkamai.

Turiu prisipažinti, kad "Pabudimas" šokiravo mane, o kartu ir "Pabudino" iš moralinio miego, privertė susimąstyti apie dabartinę visuomenę, prisiminti istorinius faktus ir labiau suprasti, kaip tuo metu buvo baisu būti kitokiu, nei nori politika. Spektaklis paremtas politiniais aspektais, tačiau puikiai atspindi istorinius faktus, netgi vizualizuoja tuometinius siaubus, kartu primindamas apie seniai pamirštą žmogiškąją moralę ir pasiaukojimą dėl kito. Spektaklį vertinu 10/10, nes viskas pilnai išpildyta - sukurta atitinkama atmosfera, priminti istoriniai faktai ir reiškiniai, gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, spektaklio mintis gyli ir prasminga, aktoriai tobulai tinkantys savo vaidmenims, tema aktuali šiuolaikiniam pasauliui. Tai vienas tų spektaklių, po kurių dar ilgai norisi tylėti, viską apmąstyti ir permąstyti, o permąsčius, pasiimti A. Škėmos knygą tuo pačiu pavadinimu ir ją perskaityti, taip užtvirtinant spektaklyje patirtus įspūdžius. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs, kad viskas bus padaryta už jį, tad toks spektaklis turi tapti iššūkiu kiekvienam. Labai mėgstu sunkius, sudėtingus spektaklius, kuriuose reikia ieškoti prasmės, suprasti simbolių reikšmę ir prasmę veiksmo kontekste, o šis spektaklis būtent toks, po kurio dar ilgai mąsčiau apie tai, ką mačiau teatro scenoje.

"Laimėtojai negali gyventi. Jie laimi ir miršta"

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
PABUDIMAS video 
 JMDT internetinis puslapis 

 

Yasminos Rezos "MENAS" arba balta drobė, nutapyta baltais draugystės arkliais

Lapkričio 11-osios vakaras, primenantis apie smarkiai įpusėjusį rudenį savo šaltu ir iki kaulų smelkiančiu vėju bei nesiliaujančiu šaltu lietumi, kuris praeiviams prausia po savaitės darbų pavargusius veidus. Ruduo toks stiprus, kad ne tik priverčia apsirengti bene šilčiausius turimus drabužius, taip norint apsiginti nuo visur tykančių ligų, bet ir paliečia mūsų širdis. Apėmęs rudeninis  liūdesys, o galbūt ir teatro ilgesys atveda mane į neseniai žiūrovų akims pasirodžiusią premjerą "Menas", režisuotą jaunos režisierės Margaritos Bareikytės. Eidama į teatrą žinau, kad spektaklis vyks mažojoje salėje, o tai mane kartu ir liūdina, ir verčia nekantrauti. Prisipažinsiu, nelabai mėgstu žiūrėti spektaklius mažojoje salėje dėl kelių priežasčių, tačiau šį kartą neverta apie tai kalbėti. Žymiai svarbiau yra konstatuoti faktą, kad mažoji salė kažkaip keistai artimai suriša susirinkusius nepažįstamus žmones, kuriuos tą akimirką sieja viena mintis - noras pamatyti spektaklį - kartu sukuriamas savotiškas ir unikalus bendrystės jausmas, apipintas intymumu ir baime (jei tai būtų tinkamiausias žodis apibūdinti jausmą, kuomet nežinai, ko gali tikėtis šioje salėje). Einant link pasirodymo vietos, žiūrovus pasitinka šiuolaikinio avangardizmo apraiškos, viena iš jų - provokuoja pasiduoti žmogiškam smalsumui ir paspausti mygtuką, tačiau dėl madingo vėlavimo tenka šios žmogiškosios ydos atsisakyti ir toliau skubėti link savo vietų. Likus keliems žingsniams iki salės durų, koridoriuje ant žemės ištiesta balta drobė, šalia kurios ant kėdės sėdi žmogus su balto arklio galva, tačiau suvokdama, kad ši šiuo momentu visiškai nesuprantama, tačiau (be abejonės) spektakliui labai reikšmingos detalės prasmė paaiškės tik įpusėjus spektakliui, dar labiau paspartinu žingsnį. Šį kartą įsitaisau trečioje kėdžių eilėje prie paties krašto, kas mane priverčia išeiti iš savo komforto zonos. Salėje susirinkusiuosius mistiškai nuteikė mirksinčios šviesos ir nuolat leidžiamas nuzikinis fonas, o nuostabos žodžius buvo galima girdėti bene kiekvienoje salės kertelėje. Turėjau nuojautą, kad būtinai kažkas nutiks tokio, ko dar ilgai nepamiršiu ir... mano nuojauta manęs neapgavo. 

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pokalbis tarp vaikystės draugų Marko ir Seržo apie pastarojo įsigytą paveikslą, kuriame, Marko teigimu, pavaizduotas niekas. Markas pasakoja, kad jo geriausias draugas Seržas, padaręs gerą karjerą gydytojas ir šiaip pasiturinčiai gyvenantis, šiek tiek "prie meno" esantis žmogus, už didžiulę pinigų sumą įsigijo paveikslą, kuriame nėra nieko pavaizduota. Markas mano, kad net ir gyvenant pasiturinčiai, negalima už baltą drobę mokėti 200 000 eurų, nepaisant to, kad šį paveikslą nutapė žymus dailininkas. Į tai Seržas atsako, kad paveikslas yra kupinas spalvų, kurias reikia išjausti, jį reikia suprasti, ko nesugeba jo geriausias draugas Markas, žymus lazerių meno atstovas ir šiaip šaunus žmogus, prisiekęs klasikinio meno gerbėjas, nepriimantis jokių naujovių,  o tuo labiau šiuolaikiško meno be rėmų. Kilus konfliktui tarp draugų, į konflikto epicentrą įtraukiamas trečias draugas - Ivanas. Pastarasis gyvena paprastą ir niekuo neišsiskiriantį vidutinybės gyvenimą, yra tolerantiškas ir neturintis savo nuomonės, dirbantis nemėgstamą darbą, tačiau ieškantis savo gyvenimo laimės. Markas ir Seržas, norėdami įrodyti savo tiesą, bando Ivaną patraukti į savo pusę lyg metaforiškai taip norėdami nusverti teisingumo svarstykles, tam pasinaudodami įvairias priemones, tačiau ką pasirinks Ivanas? Ar iš tiesų konflikto esmė yra paveikslas?

Tai spektaklis apie santykius ir ilgai trunkančią draugystę, kuomet skirtingų charakterių draugai tampa tokiais artimais, kad net pamiršta toleruoti vieni kitus. Laikui bėgant ir patiriant naujus gyvenimo iššūkius, žmonės keičiasi, kartais - tampa neatpažįstami, atitolę nuo pirminės "aš" versijos, su kuria ir turėjome progą susipažinti, tačiau tai nėra priežastis išsižadėti tų draugų, su kuriais žengei pirmus žingsnius baltame gyvenimo kelyje. Tokiu atveju iškyla klausimas - o kas gi sieja žmones, kurie vieni kitus vadina draugais? Ar tokius santykius galima pavadinti draugyste ir ar verta vieniems kitų laikytis vien dėl sentimentalių priežasčių? O galbūt draugų santykiams yra reikalingas moralinis sukrėtimas, kad draugystė grįžtų ant "baltos drobės"? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma šioje pjesėje.

Spektaklis iš kitų išsiskiria tuo, kad jame gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo mistiškai, tačiau, atsižvelgiant į istorijos esmę, tampa neatskiriamos nuo kiekvieno iš mūsų. Spektaklio mintis yra aktuali šiuolaikinei visuomenei, tuo labiau, kad šiuolaikinis žmogus dėl išmaniųjų technologijų nuolatinio tobulėjimo neretai nebemoka palaikyti gyvo bendravimo, ko pasekoje iškrypsta draugystės kaip vertybės samprata ir vertinimas. Jauni žmonės, siejami draugystės ryšiais, į gyvenimą atlekia it arklių kinkinys, kuris savo jėga tuo metu gali nugalėti pasaulį ir nusitapyti savo balto gyvenimo drobę norimomis spalvomis, tačiau su laiku spalvų daugėja, senas spalvas keičia naujos, jaunystės varomų arklių jėga blėsta, dėl ko atsiranda pokyčių individo asmenybėje. Labai patiko garso takelis, šviesų efektų parinkimas, kas sukūrė mistikos pojūtį salėje.

Turiu pripažinti, kad šis spektaklis stipriai viršijo mano lūkesčius, kuriuos sau susiformavau tik paskelbus apie spektaklio premjerą. Galbūt dėl žmogiškosios ydos viską vertinti anksčiau laiko, maniau, kad visi mano matyti spektakliai buvo vienas už kitą nuostabesni ir jau niekas manęs nebenustebins, tačiau labai klydau. Nepaisant visų spektaklio provokacijų, pateikiamų simbolių ir jų prasmių, pjesės keliami klausimai ir pati tematika taip stipriai ir aštriai pataikė man į tiesiai į širdį, kad ilgą laiko norėjosi patylėti ir viską permąstyti: tiek tai, ką mačiau teatre, tiek ir gautus atsakymus pritaikyti savo gyvenime.

Taigi, spektaklį "MENAS" vertinu puikiai ne tik dėl asmeniškai man aktualios spektaklio temos ir gautų atsakymų į rūpinus klausimus, bet ir dėl stiprios minties, režisūrinių sprendimų ir, svarbiausia, drąsos šiuolaikiniam žiūrovui pateikti simbolinę prasmę turinčias detales. Šis spektaklis yra drąsus pareiškimas teatro mylėtojams apie tai, kad teatras nėra vien tik pramoga, bet ir būdas dvasiškai patobulėti, susimąstyti, kritiškai pažvelgti į save ir savo santykius iš šono, galiausiai - suvokti savo daromas klaidas. Jei spektaklį reikėtų įvertinti vienu žodžiu, drąsiai įvardinčiau PUIKU. Šį spektaklį REKOMENDUOČIAU  tiems, kurie mėgsta sunkius spektaklius su stipria mintimi; tiems, kurie nebijo priimti iššūkius ir mėgsta analizuoti detales, simbolius; tiems, kurie žavisi jaunųjų aktorių darbu teatro scenoje; ir tiems, kurie tiesiog mėgsta gerus spektaklius.

 Daugiau informacijos apie šį spektaklį galite rasti ČIA

Katažynos Knychalskos vienos dalies linksmai graudi istorija "STOTELĖ"

Gegužės 12-osios vakaras, kvepiantis pavasariu. Šiuo atveju, minėdama pavasarį, turiu omenyje ne tik gamtą ir jos grožį, kuris tą vakarą pasirodė visu savo stiprumu ir pakerėjo ne vieno žmogaus širdį, bet ir pavasarį kaip savotišką atsinaujinimą teatro padangėje, palietusį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą bei visą būrį prisiekusių šio teatro žiūrovų. Teatras yra viena iš veiksmingiausių priemonių, ugdant savo sielą, todėl nenuostabu, kad pats teatras, suprasdamas savo svarbą ir indėlį kuriant geresnę mūsų visuomenę, neapsiriboja tik įprasta teatro scena ir tampa "be sienų". Nors tokio pobūdžio ("Be sienų") spektaklis nebėra naujovė šiame teatre (prisiminus "Mergaitės svajonę"), tačiau tokioje erdvėje, kurioje tą vakarą mes stebėjome, kaip yra kuriama linksma, bet kartu ir skaudi istorija, dar nebuvo. Taigi, šį kartą istorija kuriama Aukštaitijos siaurojo geležinkelio garvežinėje, link kurios nedrąsiai traukia žmonės. Mus pasitiko aktoriai iš šio teatro trupės, nukreipdami mus į siauruko traukinio vagonus, kuriuose iš lėto ir it kuklindamiesi bandė įsitaisyti žiūrovai. Žmonių veiduose, o ir jų balsuose tą kartą buvo galima pastebėti neįprastą nežinomybę, kuri lydima nuostabos ir nekantrumo greitai užpildė visus siauruko vagonus. Matant už lango vaikštančios, suprask, šio vaidinimo aktorius, o gal dėl madingo vėlavimo, aplinkiniai ėmė nerimauti, kodėl visi buvo pakviesti į siauruką įsitaisyti, tačiau niekas nevyksta. Kažkur vagono gale pasigirdo spėjimas, kad galbūt vyksime į Anykščius, kiti svarstė apie tai, kad nuvyksime į Gustonis, treti pesimistiškai svarstė, kad traukinys net nepajudės iš vietos, nes garvežys nėra užkurtas, o likusieji svajingai žvelgė pro traukinio langus, mėgaudamiesi akimirka. Stoties laikrodžiui išmušus dešimtį minučių po šeštos valandos vakaro, spektaklis prasidėjo...

Po ilgos ir įspūdingos kelionės atvykus į spektaklio vietą, žiūrovams išlipus iš traukinio supratome, kad esame šios istorijos dalis, lyg dekoracija, reikalinga tolimesniam istorijos pasakojimui. Buvome pakviesti į garvežinę, kurioje nusikėlėme į Antrojo pasaulinio karo laikus, nacių okupuotą teritoriją. Istorijos veiksmas vyksta tam tikro miesto traukinių stotyje, kuriai vadovauja vokietis, kuris nelaiko savęs tikru naciu. Čia anksčiau dirbęs Milošas pasakoja savo mylimajai Elizkai apie laikus, kai dirbo šioje stotyje ir su kokias netikėtumais teko susidurti. Prie šios istorijos pasakojimo prisideda ir vietinės smuklės savininkas, visų pagarbiai vadinamas Ponu Pepinu. Vidutinio amžiaus, gilių ir daug siaubingų dalykų gyvenime mačiusių akių, tvarkingos aprangos ir taktiško bendravimo vyriškis vaizdžiai pasakoja apie šios traukinių stoties gyvenimą, linksmai apibūdindamas tiek stoties darbuotojus, tiek ir neįprastas situacijas, kurios nutiko stoties gyvavimo metais.

Tai spektaklis su istoriniu prieskoniu, kuris prisideda ne tik pjesės veiksmo laiku, bet ir vieta, kurioje vyksta pats spektaklis. Taigi, vaidinimas yra įgyvendinamas autentiškoje siaurojo geležinkelio garvežinėje, kurioje it muziejuje galima pajusti tą ypatingą istorijos ir senienos kvapą, kuriam antrina spektaklio veiksme pasitelkti tikri garvežiai, traukinio vagonai ir kiti atributai, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti traukinių stoties darbo. Visi šio spektaklio veikėjai turi spalvingus ir skirtingus charakterius, kurie šį juodą žmonijos istorijos puslapį bent minimaliai nušviečia įvairiomis spalvomis. Tarkim, stoties viršininkas yra pamišęs dėl olimpinių varžybų, o ypatingai, dėl bėgimo, todėl nuolatos treniruojasi ir viliasi ateityje sudalyvauti olimpiadoje. Šiai situacijai šmaikštaus paradoksalumo suteikia paties viršininko išvaizda, amžius ir ribotos fizinės galimybės, tačiau jo socialinė ir prigimtinė padėtis, kuri tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbi, neleidžia iš to pasijuokti aplinkiniams. Stoties viršininko dukra Liza - tikra nacė, kuri didžiuojasi savo prigimtimi ir kartu pyksta ant savo tėčio už tai, kad jis elgiasi per daug nuolaidžiai ir švelniai su savo pavaldiniais. Dispečeris Bučkis - vietinės reikšmės lovelasas, susikrovęs didžiulį patirties bendravime su moterimis bagažą ir galintis duoti ne vieną patarimą kukliems vaikinams, niekaip nesurandantiems sėkmės su priešingos lyties atstovėmis. Vienas tokių - pagalbininkas Milošas, kuris pasiryžta pasiaukoti vardan to, kad taptų vyras.

Spektaklis "Stotelė" yra ypatingas ne tik tuo, kad tampa "be sienų" ir leidžia naujai prisiliesti prie teatro, bet ir dėl to, kad kiekvienas žiūrovas, net ir labiausiai pasislėpęs už kitų, tampa spektaklio dalimi, yra įtraukiamas į pasakojimo sūkurį ir iki pačios pabaigos nėra paleidžiami. Spektaklį įgyvendina ir Juozo Miltinio dramos teatro scenoje dar nematyti aktoriai, todėl tai suteikia teatrinio atgimimo pojūtį, ko labai trūksta šiam teatrui. Įdomu matyti kitų teatrų auklėtinius mūsų miesto kultūros kontekste. Taip pat spektaklis vienareikšmiškai ypatingas Aukštaitijos siaurojo traukinio indėliu į šios istorijos perteikimą žiūrovams, nes atvykęs į ant bilieto ar kvietimo nurodytą spektaklio vietą negali žinoti, kada spektaklis prasideda, o kada jis baigiasi.

Taigi, šis spektaklis, nors ir labai įspūdingas, tačiau nėra lengvas, turintis gilią prasmę ir paliečiantis kiekvieną, kuris leidosi vedamas po šios istorijos vingius. Neslėpsiu, po šio spektaklio dar ilgą laiką buvau susimąsčiusi, turėjo praeiti ne viena savaitė, kad visi patirti išgyvenimai susidėtų į savas vietas ir pagaliau galėčiau kitiems papasakoti apie tai, ką tą dieną mačiau ir patyriau. Gal tik iš dešimto karto, kai atsidariau langą šiai nuomonei rašyti, pavyko tai padaryti iki galo, nes prisiminus Milošo ir kitų spektaklio veikėjų istorijas ir spektaklio pabaigą, jausmai atgimdavo ir vėl imdavo viršų, Mūzą nustumdami į šalį. STIPRU. Jei spektakliui reikėtų parašyti pažymį, drąsiai rašyčiau 10/10, nes jis tikrai to vertas! Šį kartą mažai radau prie ko galėčiau prikibti, bet negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip nutiko: ar dėl to, kad labai palietė, ar dėl to, kad tikrai viskas buvo išpildyta iki galo. REKOMENDUOČIAU tiems, kuriems patinka kažkas naujo ir nebijo eksperimentuoti; tiems, kurie dar nėra buvę atnaujintoje siauruko stotyje, o tuo labiau, autentiškoje garvežinėje; tiems, kurie myli istoriją ir jaučia silpnybę, kai užuodžia tą istorijos kvapą; ir tiems, kurie mėgsta patirti stiprius išgyvenimus, pripažįsta sunkius spektaklius. Nevyniosiu į vatą - į šį spektaklį tikrai eičiau dar ir dar kartą, nes jis yra tai, ko labai trūksta mūsų kasdienybėje - atspindintis tikrovę, kurią išgyveno mūsų tėvai ir seneliai. PASKUBĖKITE PAMATYTI ŠĮ SPEKTAKLĮ DAR ŠIAME TEATRO SEZONE!

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DARMOS TEATRAS

Michaiło Durnenkovo "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Bet ar tikrai mes nekariaujame??

Atsižvelgiant į vykdomą teatrinį projektą "Russia today" ir šio spektaklio priklausomybę nuo jo, šį kartą pradėsiu taip... Taigi, Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dienos išvakarėse, Juozo Miltinio dramos teatras pasiruošė plačiai visuomenei pateikti šio teatro scenoje dar nematytą reiškinį - vienos dalies žaidimą, pavadinimu "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Įžengus į mažąją teatro salę, kurioje buvo numatytas spektaklis, ant didžiulio ekrano galima buvo pastebėti šio spektaklio aktorių prisistatymus. Galbūt dėl to, o gal tiesiog dėl žmogiško drovumo salėje lėtai ir lyg nenorėdami įžeisti teatro dvasių rinkosi žiūrovai, užpildę visą salę. Vien jau nuo minties, kad šiame spektaklyje vaidins tokie šaunūs aktoriai, spurdėjau iš nekantrumo vos tik paskelbus apie šio spektaklio premjerą, tad pritemus šviesoms salėje, atvėriau savo sielą tam, kas manęs laukė beveik dvi valandas.

Taigi, vienos dalies žaidimas. Aktoriams įžengus į sceną, kaip ir kiekvieno žaidimo pradžioje, yra paaiškinamos taisyklės: ant lentos pakabinama 12-kos situacijų pavadinimai, kurias žiūrovai ir pamatys šį vakarą. Viskas būtų lyg paprastame spektaklyje, jei situacijos eitų viena po kitos, tačiau tai - žaidimas, todėl situacija pasunkinama - metami kauliukai, taip atsitiktinumo būdu išrenkama situacija, kuri dabar bus suvaidinta. Tačiau tai dar ne viskas. Išrinkus situaciją, visi aktoriai taip pat meta po kauliuką ir tas ar tiems, kuriems iškrito didžiausias skaičius, vaidins iškritusią situaciją. Pagalvosite, kad tai gali būti apgaulė, kokia nors tai iliuzija ar šiaip pokštas, bet norėdami paneigti bet kokias kylančias abejones, aktoriai kauliukus duoda mesti žiūrovams. Taip pat žiūrovai savo iniciatyva gali parinkti ir kitą vaidinamą situaciją, pakeisti aktorius, o galbūt kitų aktorių paprašyti suvaidinti tą pačią situaciją. Tokiu būdu žiūrovas tampa savotišku spektaklio šeimininku, žaidimo forma spręsdamas jo linkmę ir taip pats dar labiau įsitraukdamas į pasakojamas istorijas.

Tai spektaklis apie karo vertas situacijas, su kuriomis kiekvienas iš mūsų susiduria kasdien, tačiau bandome tai paslėpti ne tik nuo aplinkinių akių, bet ir nuo savęs pačių. Kadangi karo pradžia dar nėra paskelbta, karas tampa savaime suprantamu, tačiau išvengiamu dalyku, todėl imantis tam tikrų priemonių ar būdų, galima gyventi taikiai, saugioje komforto zonoje. Dvylika skirtingų situacijų, kuriose galima atrasti ne tik savo artimą, kaimyną ar draugą, bet neabejotinai ir patį save, pažvelgti į save iš šalies, susidurti su savo baime akis į akį sutikti kamuojantį liūdesį, beviltiškumą, pyktį, pagiežą, vienokį ar kitokį smurtą ir kritiškai įvertinti situaciją. Spektaklio (žaidimo) vieta, laikas ir žmonės nėra apibrėžti, todėl tai pritaikoma skirtingų kartų atstovams ir posakis, kad mūsų laikais taip nebuvo, čia netinka. Situacijos skirtingos savo emocine prasme, situacijomis ir veikėjų charakteriais, tačiau visas jas vienija nujaučiamo karo grėsmė, kurios vis dar galima išvengti, vienaip ar kitaip pakeitus tam tikras elgesio detales.

Karas, pasak Vikipedijos, yra konfliktas tarp valstybių, tautų ir kitų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Išgirdus šį žodį, turbūt ne vienam žmogui vaizduotėje iškyla kraupūs karo vaizdiniai iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar asmeninės patirties, tačiau visa tai susiję su ginklais, kraujo praliejimu, politiniais žaidimais, nusinešusiais daugybę nekaltų žmonių gyvybių. Šiame spektaklyje/žaidime karas suprantamas kiek kitaip: ginklais tampa žodžiai, kurie it strėlės šauna žmogui tiesiai į širdį, kraujo praliejimas savo emocine verte pakeičiamas skriaudžiamos moters ašaromis, patiriant vyro smurtą, o politiniais žaidimais šiame kontekste paverčiama žmogų supanti aplinka ir esamos aplinkybės. Atrodo, tai nėra tokie baisūs dalykai kaip kad tikrame kare, tačiau būtent tai žudo žmogaus siela, be kurios jis netenka savo prasmės, savo humaniškos prigimties ir laimės gyventi. Pastaruoju metu per žinių laidas dažnai girdime apie karus, vykstančius kažkur toli nuo mūsų, tačiau ar pastebime karą, kuris vyksta šalia mūsų ir kurių dalimi esame mes patys? Vienaip ar kitaip to galima išvengti, pajutus karo pradžios grėsmę, tačiau ar mes esame pakankamai stiprūs ir drąsūs tam? - Tai klausimai, kurie man nedavė ramybės, išėjus iš teatro pastato.

Kalbant apie spektaklio apipavidalinimą, patiko minimalistinės ir universalios dekoracijos, kurios paliko labai daug vietos vaizduotei. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė televizija ar kitos meninės raiškos priemonės vartotojui pateikia jau išgrynintą produktą, nepaliekant laisvės interpretacijoms, todėl dažnas šiuolaikinis žmogus yra primiršęs, kaip veikia jo vaizduotė. Būtent minimalistinės dekoracijos ir priverčia tokį žiūrovą rasti tą vaizduotės įjungimo mygtuką savo galvoje ir pasinerti į pasakojamą istoriją. Patiko spektakliui parinktas foninis muzikinis takelis, kuris šiek tiek labiau leido pasinerti į pasakojamas istorijas, gal net šiek tiek hipnotizavo, kas, mano nuomone, šiuo atveju buvo naudinga. Patiko bendravimas su publika (nors įprastai jo nepalaikau), kuris žiūrovams leido maksimaliai pasijusti situacijos valdovais, o dar labiau patiko, kad žmonės išdrįso akis į akį padėkoti aktoriams už jų sukurtą stebuklą mūsų širdyse ir mintyse.

Kaip ir minėjau, tokia spektaklio forma yra inovatyvi Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, todėl ją galima įvardinti kaip pilotinį bandymą/eksperimentą, kuris, mano nuomone, tikrai pavyko ir nebuvo prisvilęs blynas. Nors esu labiau konservatyvaus požiūrio teatro atžvilgiu, šis žaidimas man netgi labai patiko. Atvirai kalbant, su mielu noru į šį spektaklį eičiau dar ir dar kartą, nes niekuomet nežinai, ko jame gali tikėtis. Likau sužavėta aktorių profesionalumu ir man taip spaudė širdelę tam tikrais momentais, kad net mintimis teko slėptis nuo to, ką matau (bet tai tik dėl mano asmeninės patirties, išgyvenimų).

Po šios premjeros svarsčiau "o ką gi man reikės parašyti apie spektaklį?", kai spektaklis panašus į nuotraukų albumą, kuriame kiekviena nuotrauka turi savo emociją, savo istoriją ir veikėjus, tačiau neturi vienos linijos, nepaisant to, kad spektakliu likau sužavėta nuo galvos iki pačių kojų pirštelių. Turėjo praeiti kelios dienos minčių susidėliojimui ir dar pora dienų bandymams rašyti, kad dienos šviesą išvystų tai, ką dabar perskaitėte. Jei paprašytumėte manęs papasakoti, apie ką buvo kiekviena iš dvylikos įgyvendintų istorijų, to tikrai negalėčiau padaryti, bet tikrai galėčiau atpasakoti kelias, kurios labiausiai tiko man ir palietė pačias širdies gelmes. Todėl šį spektaklį drąsiai vertinu 10/10, nes jame nieko netrūko, vaidino man labai patinkantys aktoriai, o ir nauji bandymai šioje teatro scenoje yra tik į naudą. REKOMENDUOJU tiems, kurie mėgsta eksperimentus, improvizacijas ir kitokias naujoves teatre; tiems, kurie mėgsta patirti stiprias emocijas, jas perleisti per savo vertybių prizmę ir įsijausti į veikėjų išgyvenimus; ir tiesiog tiems, kurie mėgsta gerą, profesionalų teatrą su dar profesionalesniais aktoriais. Spektaklio metu patyriau visą spektrą skirtingų jausmų, kas labiausiai ir privertė susimąstyti apie savo kasdienybę, apie karus ir jų grėsmę mano aplinkoje ir ką galiu padaryti, kad taip nenutiktų.

Galbūt klystu ir to karo nėra, galbūt tai tik kažkieno išgalvotos metaforiškos konfliktinės situacijos, kurios liečia tik tam tikrą dalį visuomenės, ir jokiu karu net nekvepia. O galbūt skaitydami mano nuomonę Jūs apsidairėte aplink save, ieškodami karinės grėsmės ir su baime žvelgdami į save. Nesvarbu, ar nors vienas iš šių teiginių yra Jums tinkantis, ar ne, svarbiausia, kad įsigytumėte bilietus į šį spektaklį ir patys nuspręstumėte, kas visgi yra tas karas ir ar tikrai nekariaujate?

 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS