K. Sajos "Devynbėdžiai" arba teatras šiuolaikiniu stiliumi

Sekmadienio (sausio 18 d.) vakarą, arba, paprasčiau, žiemos vakarą, kai žiema visiškai nepanaši į save, prieš ateinančią darbo savaitę atsipalaiduoti ir nusiteikti būsimiems darbams į teatrą susirinko pilna salė žmonių. Kazio Sajos "Devynbėdžiai", atgimę naujai!

Spektaklis prasideda dar neužgesus šviesoms salėje, kuomet pasigirsta gyvai grojama muzika. Scenos kampe stovi aukštas, susivėlęs jaunuolis ir nepaprastai gražiai groja elektrine gitara. Netoli jo, kiek žemiau, groja kiti muzikantai. Ta gyva muzika taip teigiamai nuteikė, kad netgi žmonių šurmulys nesutrukdė mėgautis ja. Netrukus prasiskleidė uždanga ir pasirodė būrys jaunų ir gyvybingų aktorių, dainuojančių ir sinchroniškai šokančių. Vėliau prasideda pasakojimas apie Devynbėdžių kaimą ir jo gyventojus, kurie kiekvienas yra pristatomi atskirai. Kaimo gyventojų susirinkimo  metu seniūnas Daunoras paskelbia, kad rastas berniukas, kurį visi kaimo gyventojai užaugino kartu, vardu Skalnas pripažintas laisvu žmogumi ir jam nebereikės eiti į rekrūtus. Tačiau ilgai netrukus prie Devynbėdžių priplaukia pirklių laivas, pilnas įvairiausių nematytų dalykų, kurie nepaprastai gundo kaimo gyventojus. Nuo to ir prasideda pokyčiai kaime.

Tai istorija apie Skalną, pamestinuką menininką, kuris be muzikos negali gyventi. Jis, būdamas dvasiškai gražus, sutinka pasiaukoti dėl viso kaimo materialinės gerovės, nors pats suvokia, kad tai, dėl ko jo prašo, yra absurdiškas dalykas. Tačiau būdamas įsimylėjęs, jis pasiprašo, kad su juo galėtų vykti ir jo mylimoji, kuri vėliau atsisako šios galimybės. Visa laimė, kad dvasinės vertybės neleidžia dėl materialinio gerbūvio iškeisti žmogaus į gyvulį ir priverčia kaimo gyventojus susimąstyti. O ir pats Skalnas, turėdamas galimybę pakeliauti po pasaulį ir praplėsti savo akiratį, visgi lieka savame kaime. Kaip spektaklyje išsakoma mintis - jau geriau būti pilku akmeniu, bet savo palaukėje. 

Šis spektaklis savo prasme yra labai aktualus dabartinei visuomenei.  Jame iškeliama materialinio gerbūvio ir dvasinio tobulėjimo priešprieša, kuri priverčia susimąstyti, kas svarbiau: neturėti pinigų, bet būti Žmogumi ar parduoti savo sielą už materialias gerybes? Žvelgiant į dabartines aktualijas, vis dažniau galime išgirsti apie prekybos žmonėmis atvejus dėl noro praturtėti. Taip pat iškeliamas nesveikas noras valdyti kitus, konkuruoti su aplinkiniais, kurie net neįtaria apie tai, puikybė bei nepripažinimas padarius klaidą. Spektaklyje parodoma, kaip pasikeičia žmogus, gavęs nors truputį valdžios ir iki kokio moralinio nuosmukio jis gali atsidurti. Taip pat iškeliama saviraiškos galimybės stoka. Menininkas negali užsiimti savo menu, nes taip yra liepta, o ir aplinkiniai, nors ir trokšdami pasimėgauti menu, bijo paprieštarauti įsakymams.

Prieš eidama į šį spektaklį turėjau nuostatą, kad muzikinis spektaklis bus kažkas neįdomaus ar netgi nuobodaus, tačiau labai klydau. Tai buvo kažkas naujo ir neįprasto teatro scenoje. Labai patiko aktorių energingumas ir empatija į kiekvieną vaidmenį, o ką jau kalbėti apie muziką bei aktorių dainavimą. Nesitikėjau, kad tie jaunieji aktoriai gali taip gerai dainuoti! Likau sužavėta, o kartais netgi pačiai norėjosi prisijungti ir dainuoti kartu (nesvarbu, kad dainų žodžių nemoku). Taip pat norėčiau labai pagirti choreografiją, o ypač, akrobatinius triukus. Tokį efektą padarė! Taip pat ir dekoracijos (jei jas galima taip pavadinti) parinktos tinkamai, nenaudojant jokios pompastikos. Visame spektaklyje nepatiko tik vienas dalykas - bendravimas su publika. Ateinu į teatrą, kad galėčiau atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu, o ne įsitempus stebėti, ar kas nors nušokęs nuo scenos neužkalbins manęs ar dar blogiau - nusives ant scenos. Manau, kad tokius dalykus vertėtų palikti kitiems renginiams ir kitai publikai, kurios susirinkimo interesai kitokie nei susirinkusiųjų teatre.

Taigi, spektaklis patiko. Maniau, kad tai bus nuobodus vaidinimas su prastai dainuojančiais dar tik būsimais aktoriais, tačiau žiauriai klydau. Viskas buvo nuostabu. Ir šiuos mano žodžius paliudija šauksmingi šauktukai, bylojantys apie išparduotus bilietus, kurie atsirado dar savaitė iki vaidinimo. Sakysite, klystu, bet tiek žmonių klysti negali. Salė buvo tiesiog sausakimša. Rekomenduoju tiems, kurie nori pamatyti kažką naujo ir neįprasto teatro scenoje, pasimėgauti gyvai atliekama muzika bei gyvu dainavimu, kurie nori susipažinti su moderniu teatru, neperlenkiančiu lazdos ir tiems, kurie nori ne tik linksmai praleisti laiką, bet taip pat ir susimąstyti. Nežinau, ar eičiau antrą kartą, nes kai kurie atliekami triukai iš baimės atėmė amą, bet manau, kad ilgainiui pasiilgsiu tos jaunatviškos energijos ir naujų formų.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia

"Medėjos vaikai". Nemirtingiems dievams duotų priesaikų jie dabar visiškai nesilaiko!

Atrodo, paprastas ketvirtadienio vakaras. Viskas iš pažiūros lyg ir įprasta: žmonės grįžta po darbų namo, kai kurie - užsuka į parduotuves šio bei to nusipirkti. Tik Juozo Miltinio dramos teatras su nekantrumu laukia gausiai besirenkančių žiūrovų. Teatre girdisi vaikų ir moksleivių juokas bei klegesys, kas sudaro malonią aplinką. "Medėjos vaikai" - taip vadinasi istorija, į kurią už kelių minučių pasiners visi susirinkusieji. 

Spektaklis prasideda pasakotojų pasakojama istorija apie Antikos laikų istoriją, kurios metu princas Jasonas pasiekia aukso vilną, tačiau prie to prisidėjo karaliaus duktė - nepaprasto  grožio Medėja, kuri išdavusi savo šalį ir tėvą, pabėga su Jasonu į jo šalį. Tęsiant šią istoriją, viskas persikelia į dabartinius laikus. Ten jie susituokia, susilaukia dviejų vaikų - mažojo Jasono ir mažosios Medėjos. Apsigyvena naujuose namuose, kuriuose yra didžiulis vaikų kambarys su daugybe žaislų. Viskas klostosi nuostabiai iki tam tikro laiko. Ši istorija baigiasi kiek kitaip, nei mes esame pratę skaityti įvairiose pasakose ar legendose.

Tai spektaklis apie tėvų skyrybas, kurias išgyvena vaikai.  Turbūt retai suaugusieji susimąsto, kaip visgi vaikai mato skyrybas, kaip jas supranta ir kaip interpretuoja tai, ko nežino. To priežastis - pačių suaugusiųjų rūpesčiai savo interesais. Suaugusiems atrodo, kad vaikai yra per maži suprasti tam, kas vyksta jų šeimoje arba priešingai, mano, jog vaikai ir patys viską supranta, todėl nesivargina garsiai kalbėti apie vykstantį procesą, jo priežastis ir pasekmes, o tiesiog pasineria į savo problemas. Nors vaikai negali suprasti tam tikras tikrąsias dalykų reikšmes, nes nėra tekę su tuo susidurti, jie puikiai supranta, kaip jaučiasi jų tėvai ir kad vyksta kažkas baisaus, kas priverčia pasikeisti jų tėtį ir mamą. Nematydami ir nežinodami kitų priežasčių, vaikai dėl tokių pokyčių kaltina save.

Spektaklyje keliama problema sparčiai didėja. Pagal Lietuvos Respublikos statistiką, besiskiriančių porų skaičius kasmet tik didėja, kartu daugėja ir skyrybų metu "sužalotų" vaikų. Skyrybas išgyvena ne tik tėvai, bet ir vaikai: jie lygiai taip pat išgyvena gedėjimo etapus ir jei nepavyksta kurio nors etapo sėkmingai įveikti - vaikas kenčia emocines ir moralines kančias. Baisu net kalbėti, bet tai netgi priveda prie savižudybių, kurių tendencija taip pat vis didėja. Rašau apie tai, nes vaidinime taip pat keliama ši problema, apie kurią vis primena žiniasklaidos pranešimai. Atrodo, kad vaikas negali pakelti rankos prieš save, tačiau tie, kurie abejoja tuo, turėtų pamatyti šį spektaklį, kad išgyventų bent vieną priežastį, dėl ko vaikai gali pasirinkti tokią "lengvą ir neskausmingą" pabaigą.

Aktoriai. Visais patikėjau ir vaidybai priekaištų neturiu. Netgi manyčiau, kad aktorių parinkimas tobulas, nes nesumąstau, kas geriau galėtų suvaidinti nepaprasto grožio mamą, griežtą, bet paklydusį tėvą ir vaikus. Tiesa, keistas pastebėjimas, kuris įstrigo atmintyje. Kai scenoje pasirodė Vytautas Kupšys, salėje pasklido vyriškų kvepalų kvapas, kas sudarė dar didesnį įspūdį. Galbūt tai tik mano išsigalvojimas, tačiau nesužinosite tiesos, jei patys neateisite į šį spektaklį.

Labai patiko veikėjo kostiumai ir vaidinimo muzika. Galbūt labiau norėčiau pagirti muzikos parinkimą. Vien jau tie muzikiniai intarpai su Euripido „Medėjos" žodžiais nugelia iki pat širdies gelmių, kūną perveria šiurpas. Ką jau kalbėti apie aplinkos kūrimą muzika, kai viena muzika priklauso namams ir šeimai, o kita...nuklydimams. Dar žavėjo tai, kad nors ir istorija antikiniais motyvais, muzika moderni, dekoracijos ir drabužiai taip pat, tad tikrai nebuvo nuobodu. Netgi patiko kai kurie interpretavimo pasirinkimai, tokie kaip drakonas, saugojantis aukso vilną. Vis svarsčiau, kaip visa tai pateiks režisierius ir kai jau išvydau, net nusijuokiau balsu iš paprastumo, bet efektyvumo. 

Kadangi turiu tokios patirties, pripažinsiu, kad viskas, kas šiame spektaklyje yra rodoma, yra visiška teisybė. Viskas, iki kiekvienos smulkmenos. Galbūt dėl to mane taip palietė. Po spektaklio dar ilgai norėjau tylėti. Mano manymu, tai pirmas spektaklis, kuris taip stipriai palietė mane.Šiaip nesu labai pasiduodanti emocijoms, tačiau šį kartą nesusilaikiau. Nors jau praėjo kelios dienos, vis dar galvoju apie jį. Tai spektaklis, į  kurį tikrai norėčiau nueiti dar ir dar kartą, bet nežinau, kodėl... Todėl rekomenduočiau jį pamatyti ne tik paaugliams nuo 13 metų (mano manymu, jis šiek tiek per sunkus vaikams ir paaugliams ankstyvosios paauglystės periode), o besiskiriantiems ar jau išsiskyrusiems tėvams, kad jie geriau suprastų, ką išgyvena jų vaikai. Galbūt tie, kurie nėra patyrę skyrybų, šio spektaklio nesupras, bet verta jį pamatyti dėl modernaus pastatymo ir gerų pasirinkimų.

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia

"Rotšildo smuikas"

Sausio 11-oji, vakaras. Link teatro mažosios salės nedrąsiai juda žmonės, nežinodami, o gal kaip tik žinodami, kas jų laukia artimiausią valandą. Antono Čechovo "Rotšildo smuikas".

Spektaklis prasideda pagyvenusio žydo Jakovo namuose. Pastarasis grįžta namo po vestuvių, kuriose grojo smuiku. Jakovas taip prisiduria papildomų pinigų pragyvenimui, nes iš "grabų" gamybos mažai uždirba. Tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą skaičiuoja pinigus ir naudą bei patiriamus nuostolius. Tačiau nuostolius skaičiuoja kiek kitaip, nei mes esame pratę. Pavyzdžiui, Jakovo manymu, jei jis prieš kelias dešimtis metų būtų žvejojęs, plukdęs valtele žmones ir griežęs smuiku, dabar negyventų lūšnelėje. Tad faktas, jog jis viso to nedarė jau yra nuostolis. Jakovas, pragyvenęs 52 metus santuokoje su savo žmona, tik netekęs jos suprato, jog niekuomet nėra jai padovanojęs mielos smulkmenos. Jis netgi nepastebėdavo jos namuose ar bendroje lovoje, kasnakt miegant šalia vienas kito. Net ir merdėdama, Ji bijojo atsigulti į lovą, kad nesulauktų Jakovo priekaištų dėl nieko neveikimo ir nuostolio darymo, tad stovėjo atsirėmusi į krosnį ir vos gaudė kvapą. Jis išklausė paskutinius savo žmonos žodžius ir palaikė tai neaiškiais sakiniai, tačiau palaidojęs ją susimąstė ir pastebėjo, jog tai - dalykai, kurie anksčiau juos siejo.

Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o vat mirtis - pelninga. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus.O ir mūsų gyvenimai būtų pelningesni, jei juose neliktų pykčio ir pavydo.

Prieš eidama į šį spektaklį maniau, kad Antono Čechovo kūrinys ir Mariaus Cemnicko  kaip režisieriaus debiutas manęs nenuvils ir... neklydau. Tai vienas stipriausių mano matytų spektaklių, o spektaklių esu mačiusi ganėtinai nemažai. Jis įtraukė nuo pat pradžių iki galo ir netgi pasidarė liūdna, kad pasinėrus visa esybe į šią skaudžią istoriją viskas baigėsi. Manau, kad spektaklis galėtų būti kiek ilgesnės trukmės, nes kai pasiekiau emocinę kulminaciją ir užsidegė šviesos, likau lyg apnuoginta. Čia tas pats, kaip pradėjus skaityti antrą "Mirusių sielų" dalį sužinoti, kad likusi šio romano dalis buvo sudeginta paties autoriaus.

Aktoriai. Negailėsiu pagirimų abiems aktoriams - tiek Jakovo vaidmenį atlikusiam Romualdui Urviniui, tiek Jonui Čepuliui, kuris vaidino autorių. Nežinau, kas tai buvo - profesionalumas ar kaip tik, perdėtas įsijautimas į vaidmenį - bet patikėjau kiekvienu išgirstu žodžiu. Galbūt prie viso to prisidėjo tai, jog kiekvienas žmogus apmąsto savo gyvenimo prasmę, tačiau dažniausiai atsakymai nėra randami. Galbūt ši istorija yra žymiai arčiau kiekvieno mūsų, tačiau su tuo nesame linkę sutikti dėl savo kvailo noro būti protingesniais už visus. Bet manau, kad kiekvienas šį vakarą matęs "Rotšildo smuiką" apmąstys, kokia visgi yra jų gyvenimo prasmė. O tai jau yra labai didelis darbas visuomenės labui. 

Tai spektaklis, kuris nepalieka abejingų. Aplink mane buvę žiūrovai sunkiai tvardė besiliejančias emocijas ašarų pavidalu, nes taip stipriai griebia už širdies... Išėjus iš salės, kurį laiką norėjosi tiesiog tylėti ir būti tyloje su savo mintimis ir apmąstymais. Rekomenduočiau tiems, kurie nesivaiko madų, nepropaguoja "tuščių" plepalų, vertina profesionalumą ir trokšta patirti tą stiprų emocijų užtaisą, kuris ilgam laikui palieka kažką tavo paties viduje.

Daugiau informacijos apie aktorius, režisierių ir patį spektaklį rasite čia

"Basomis parke". Gal nusiaukime batus ir pasivaikščiokime parke basomis?

Sausio 10-osios vakaras. Žemė uždengta balta žiemos antklode, tačiau sniegas taip ir šaukia visus džiaugtis žiemos džiaugsmais, o ypač - lipdyti senį besmegenį, nes būtent tam šis sniegas yra ypatingai palankus. Žinoma, kiekvienas pasirenka, kokia veikla norėtų užsiimti ganėtinai šiltą žiemos šeštadienio vakarą, ir vienas iš tokių pasirinkimų yra teatras. Iš visų pusių link teatro judėjo nemažos grupelės žmonių. Nustebino tai, jog tik įžengus į teatro pastatą, prie durų buriavosi žmonės, kurie tikėjosi įsigyti bilietus, tačiau kasoje jų nebeliko. "Basomis parke" - tai spektaklis, sutraukęs sausakimšą salę žiūrovų! Nemeluosiu, visoje salėje buvo laisvos vos kelios vietos..

Į sceną įžengia jauna moteris, nešdama kelioninį krepšį, iš paskos eina nešikas, kurio rankos apkrautos daiktais. Jie įeina į butą, kuriame nėra nei vieno baldo. Kaip vėliau paaiškėja, tai Kori, kuri šiame bute apsigyveno su savo vyru Polu. Jie susituokė vos prieš šešias dienas, tad tiesiog gyvena meile vienas kitam. Netrukus į naujus namus grįžta Polas ir lieka nustebintas: butas yra penktame aukšte, jame nėra nei vieno baldo, vietoje vonios tėra dušo kabina, o Polas tiesiog nekenčia praustis duše! Negana to, lubose yra didžiulė skylė, pro kurią ne tik pučia šiaurinis vėjas, bet ir sninga. Polo nusivylimą praskaidrina skambutis iš kolegos, kurio metu sužino, kad pastarasis gauna pirmąją savo bylą, tačiau jai turi pasiruošti iki rytdienos. Ir netrukus į duris pasibeldžia Kori mama. Ta proga Polas nulekia į parduotuvę nupirkti viskio ir prisiklauso įvairių pasakojimų apie to namo gyventojus, pasižyminčius keistumu. Grįžęs, mamos neberanda, tačiau papasakoja viską savo žmonai, kuri tuo nepatiki. Tačiau po kurio laiko pro buto duris tyliai įsliūkina vienas iš kaimynų, užsidėjęs veidą dengiančią kaukę...

Kori - jauna moteris, kupina energijos, gyvybės ir beprotiškų idėjų, besidžiaugianti gyvenimu ir neapsakomai mylinti Polą. Polas - neseniai teisės egzaminą išlaikęs teisininkas, visuomet pasitempęs, tinkamai apsirengęs ir racionaliai mąstantis, tačiau, būdamas su Kori, išsilaisvina ir tampa tokiu pat beprotiškai laisvu. Šie jaunavedžiai yra visiškos priešingybės, tačiau tarsi dvi obuolio pusės, kurios būti atskirai negali. Po vestuvių praleidę šešias nuostabiausias paras prabangiame viešbutyje, jie grįžta į realybę, pradėdami šeiminį gyvenimą. Tačiau gyvenimas pasirodo kitoks, nei jie manė iš pradžių.

Tai istorija apie meilę, kuriai nėra amžiaus cenzo. Meilė yra gyva mumyse tol, kol mes "nenurašome" romantiškų bučinių, apsikabinimų, meilės laiškų siuntinėjimo ir rūpesčio vienas kitu. Mylėdami turime ne tik jausti tą žodžiai nenusakomą jausmą, bet ir gerbti vienas kitą, suprasti bei prisitaikyti, rasti bendrus kompromisus, nes laimingos santuokos formulėje nėra tik vienas dėmuo - jame yra visas kompleksas nerašytų taisyklių, kurios veda link pasakiško gyvenimo. Šiame spektaklyje galime atrasti kiekvienas bent dalelę savęs, pažinti mus supančių žmonių gyvenimus.

Šio spektaklio vizitinė kortelė - Anna Kendrick daina "Cups" iš filmo "Pitch Perfect". Ją lietuvių kalba atlieka aktoriai be jokių muzikinių instrumentų. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą tai pamačiau, buvau beprotiškai sužavėta, todėl ilgai ieškojau šios dainos internete, kad dar ir dar kartą galėčiau pamatyti, kaip visa tai atliekama. Neslėpsiu, tai varė mane iš proto ir antrą kartą. Ir, manau, varys dar ir kitus kartus, nes tai taip organiška ir gyva, kad norisi tai pajusti širdimi milijoną kartų, kol pagaliau galėsi prisijungti prie aktorių. Tiesa, visam tam dar daugiau tikrumo suteikė aktorių klaidos, kurios sukelia šypseną tiek žiūrovui, tiek pačiam aktoriui. Ir žinote, kodėl taip yra? Nes tokios akimirkos žiūrovui įrodo, kad teatras - tai gyvas dalykas, kurio negalima tapatinti su kino filmu, televizijos serialu ar filmuota medžiaga.

Na ką, aktoriai. Kadangi turėjau malonumą matyti šio spektaklio premjerą praeitas metais, aktorių pasirinkimas buvo tinkamesnis tuomet nei šį kartą. Nors ir Deividas Rajunčius tikrai yra geras aktorius, tačiau Polo vaidmeniui yra kiek per jaunas ir per švelnus, tad nepasakyčiau, kad juo patikėjau. Inga Talušytė... Apie ją žodžių neturiu. Tiesiog dar dabar negaliu atsigauti nuo tokios nuostabios vaidybos. Važiuodama namo mąsčiau, kas šiame spektaklyje galėtų ją pakeisti ir... nieko nesumąsčiau. Ši aktorė yra fenomenas Miltinio teatre, ką ji puikiai įrodė salėje susirinkusiems žiūrovams. Kori, lenkiu galvą labai labai žemai. Likusiais aktoriais taip pat patikėjau, todėl ir neverta atskirai kiekvieno aptarinėti, nes kiekvienas iš jų žino, kokie nuostabūs jie yra!

Tai nėra tas spektaklis, kuriame gausu simbolių, užslėptų minčių ar dviprasmybių. Tai vaidinimas, kuriame gauname atsakymus į klausimus, iškylančius kasdien, gyvenant šeimoje. Sutuoktiniai gali pasijuokti patys iš savęs, stebėdami šeiminius santykius iš šono, o jaunos poros gali pamatyti, kas jų laukia ateityje ir pasimokyti tam tikrų gyvenimiškų subtilybių ar išminties.
REKOMENDUOJU šį spektaklį tiems, kurie nori atsipalaiduoti po sunkių savaitės darbų ir tiesiog pasijuokti iš savęs, o galbūt tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Tai yra tas spektaklis, į kurį norisi eiti dar ir dar kartą.

P.S. tokia pilna salė būna tik spektaklyje "Laisvi drugeliai", kuriame vaidina nacionalinės reikšmės žvaigždė - Mantas Jankavičius. Galbūt tai tik sutapimas, o galbūt šis spektaklis iš tiesų yra vertas dėmesio. Kokia tiesa? Įsigykite bilietą į šį spektaklį ir pasakykite tikrąją tiesą. Juozo Miltinio dramos teatro repertuarą rasite čia .

Jei sudominau, daugiau apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/basomis-parke-n-saimonas/

Premjera! M. Meterlinko "Nekviestoji" arba mistikos dozė, po kurios lieka daug klaustukų

Ypatingai vėjuotą ir ne itin žiemišką gruodžio 13 vakarą Juozo Miltinio dramos teatras šurmuliavo, belaukdamas premjeros. Moriso Meterlinko "Nekviestoji" arba dozė mistikos ir siaubo, po kurios dar ilgai sunku atsigauti.

Labai didelį įspūdį paliko tai, jog spektaklis prasideda vos įžengus į antrąjį teatro aukštą. Siekiant sukurti stipresnį mistikos pojūtį kiekvieno žiūrovo širdyje, nudriekiamas nebylių, juodai apsirengusių ir laikančių degančias baltas žvakes aktorių takas, vedantis link mažosios teatro salės. Paprastai žiūrovas yra nusiteikęs spektaklio emocijas pajausti išgirdus pirmuosius aktorių žodžius, tačiau dabar jis pateko į emocinius spąstus, iš kurių ištrūkti vargu ar būtų pavykę. Salės durys vis dar buvo uždarytos ir atsivėrė tik sulaukus antrojo skambučio. Iki tol žiūrovų veiduose buvo matyti sumišimas, nuostaba ir sunkiai paslėpiama baimė. Niekas nežinojo, ko galima tikėtis, prasivėrus salės durims...

Visiems susėdus į savas vietas, prasideda vaidinimas. Kadangi žiūrovas jau prieš įžengdamas į tamsią salę buvo paruoštas mistikos ir nežinomybės jausmui, visa tai pratęsia keistai, tačiau sinchroniškai daužantys kėdes į grindis veikėjai, sustoję aplink apskritą stalą. Baimė persipina su agresija ir žiūrovas nebežino, ko toliau galima būtų tikėtis, kai.... pro žiūrovus salėje prasibrauna senelis, nutraukdamas speliones. Bet neilgam...

Tai istorija, įvykusi tais laikais, kai ponai vis dar gyveno dvaruose, apsupti prabangos ir besilankstančių tarnų. Šio dvaro ponia kamuojama išsekimo po gimdymo ir užklupusios ligos vaikšto plona linija, kuri skiria gyvybę ir mirtį. Naujagimis jaučia tokią mamos būklę, todėl taip pat tampa to laviravimo ties pražūtimi ir gyvenimu simboliu. Viename dvaro kambaryje ateinančios sesers laukia merdėjančios moters vyras, jo trys dukterys, brolis ir senelis - moters tėtis. Pastarojo pasaulį jau kuris laikas dengia tamsa, bent jau taip mano aplinkiniai. Senelis pasodinamas priešais langą ir, nepaisant to, jog yra aklas, pamato sodu einant kažką. Tačiau ar iš tiesų tai yra visų laukiama sesuo?

Tai spektaklis, kuris kupinas simbolių ir dviprasmybių. Esmė ne istorijoje, o emocijose, kurias kelia tam tikri veikėjų veiksmai ar žodžiai. Ir kai iš tiesų pajauti tą mirties buvimą visai šalia mūsų, susimąstai apie daugybę dalykų. Mūsų kultūroje nėra priimta kalbėti apie mirtį, todėl tai padarė gerą darbą, priverčiant tuos, kurie vis dar mano, kad žmogus turi nesibaigiantį skaičių gyvybių kaip ir bet kuriame kompiuteriniame žaidime, mąstyti apie neišvengiamybę, kuri bet kada nekviesta gali aplankyti kiekvieną iš mūsų. 

BET... Kai kuriose vietose nepatikėjau aktoriais ir jų išgyvenamomis emocijomis. Tiksliau, tas žvakių koridorius buvo toks stiprus, kad kai kurie išgyvenimai aktorių veiduose neprilygo visam tam stiprumui. Vaidinimui kažko trūko, atrodė kažkoks tai neužbaigtas, per trumpas. Norėjosi sulaukti emocinės pabaigos, gauti kažkokius tai atsakymus, kurie padėtų susivokti. Tačiau liko tik daugybė klaustukų, kurie vertė galvoti, kokia turėtų būti viso to pabaiga, o tik apsvarsčius galimą vaidinimo galą apimą mąstymas apie Mirtį ir mistiką. Visa laimė, kad prieš einant į spektaklį pasidomėjau apie paties M. Meterlinko kūrybos specifiką, kad žinočiau, ko galima bus tikėtis, nes kitu atveju apie matytą spektaklį būčiau pagalvojusi, jog tai tolygu beprotybei. Tiesa, Meterlinkas savo kūryboje labai mėgo tylą, paslaptis ir teigė, kad pažįstama žmogui sritis šiame pasaulyje yra labai maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Taigi, beprotybės etiketės nepriklijavau. 

Vienas toks pastebėjimas. Teatre esu dažna viešnia ir dar nebuvo nei vieno spektaklio, kuriame nebūtų suskambėjęs kurio nors žiūrovo mobilusis telefonas (visgi įpročio išjungti telefonus žiūrovas vis dar neįgijo) iki šios premjeros. Tai buvo pirmasis spektaklis, kurio tylos nesudrumstė nevalingas skambesys iš rankinės gilumos. Ir tai iškėlė man klausimą: ar tai patys žiūrovai pagaliau prisiminė, jog teatrui turi būti rodoma visokeriopa pagarba, ar visgi toje mažoje salėje tvyrojusi mistika ir mirties bei nežinomybės baimė paveikė netgi mobiliuosius telefonus, privertusios nutilti netgi negyvus aparatus?

Nikolajaus Gogolio "Vedybos" arba dviejų dalių visiškai neįtikėtinas įvykis

Prieš kelias dienas (t.y. spalio 17 d.) turėjau malonumą pabėgti nuo šalto ir niūriai auksinio Lietuvos rudens į jaukią Juozo Miltinio dramos teatro salę, kurioje susirinkusieji turėjo galimybę nukeliauti į XIX amžiaus Nikolajaus Gogolio kuriamą Rusijos žiemą.

Veiksmas prasideda "šiek tiek" neblaivaus Stepano pasirodymu savo šeimininko, garsaus rūmų patarėjo, Podkoliosino namuose. Pastarasis, būdamas gana brandaus amžiaus, nusprendžia, jog reiktų vesti, mat jo jau miręs tėvelis labai norėtų, kad namuose būtų moteris. Tačiau pats Podkoliosinas dar nėra tvirtai nusprendęs, ar iš tiesų jo gyvenime yra reikalinga moteris, nes jam ir vienam labai gera gyventi. Belaukiant pasirodančios piršlienės su nuotakų sąrašu, Podkoliosiną aplanko jo geras draugas Kočkariovas, kuris, pamatęs pasirodžiusią piršlienę, nuo kurios pats nukentėjo, pasišauna savo iniciatyva supiršti jaunavedžius. Besivystant veiksmui paaiškėja, kad besiperšančių yra ir daugiau. Viskas pakrypsta kita linkme...

Pjesės veikėjai atspindi to meto Rusijos visuomenės tipus, kuriuos Gogolis bando pašiepti, taip tikėdamasis atkreipti žmonių dėmesį į jų pačių ydingą elgesį. Visi veikėjai yra skirtingų charakterio tipų, tačiau visus juos sieja vienas dalykas - "tuščias" gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Podkoliosinas beprotiškai myli save. Ta meilė pasireiškia gyvenimu tik sau, o netgi susiruošus vesti, siuvasi netgi ne juodą, kas įprasta to meto kapitonams ir kitiems aukšto rango pareigūnams, kostiumą, o tamsiai mėlyną, taip norėdamas pabrėžti savo buvimą aukščiau kitų. Stepanui grįžus iš siuvyklos, jį labiau domina ne kokioje stadijoje yra kostiumo siuvimo darbai, o ar kas nors kalbėjo, kad garsus rūmų patarėjas veda. Nuotaka Agafja Tichonovna, nors ir turinti tam tikrų plika akimi matomų trūkumų, visgi išlieka išranki ir drovi, tačiau kartu ir šiek tiek pamišusi dėl tokio savo likimo. Likę jaunikiai taip pat išsiskiria savitais bruožais: Ževakinas - be gali liesas, mėgstantis daug fantazuoti apie nebūtas keliones į užsienį vyriškis "gaidžio kojomis, be galo mylintis visas moteris ir jau beprarandantis viltį kada nors vesti; Jajičnica - aukštas, barzdotas, gerokai pagyvenęs vyriškis, turintis priklausomybę alkoholiui ir linkęs į kleptomaniją, jaunystėje tarnavęs tarnyboje, tačiau pastaroji neturi itin geros reputacijos; Anučkinas - abejotinos pakraipos jaunuolis, vis besidažantis lūpas raudonais lūpų dažais; Starikovas, nors ir įsivaizduoja esantis labai turtingas ir įtakingas, iš tiesų kitų jaunikių greitai buvo užtildytas ir išstumtas iš jaunikių rinkos šiose piršlybose.

Šis spektaklis labai dviprasmiškas: atrodo, istorija labai aiški ir paprasta, tačiau iš tiesų, žinant N. Gogolio kūrybos ypatumus, ši istorija tampa sunkiai įkandamu riešutu. Vaidinimas kupinas simbolių, kurios ypač sunku suprasti šiuolaikiniam jaunimui. Kiekviena dekoracijos detalė kūrė mistinį pjesės vaizdą, kas sukėlė daugiau minčių bei apmąstymų apie šios istorijos mintį. Kiekvieno veikėjo pavardė turi savo reikšmę ir jei suprantate rusų kalba - tai sudarys unikalią veikėjų charakteristikos detalę. Labai patiko veikėjų kostiumai, kurie kaip reikiant sustiprino veikėjų charakterių linijas.

Kaip ir anksčiau esu minėjusi, labai mėgstu spektaklius, kurie įstringa atmintyje tam tikru simboliu ar detale. Šis spektaklis nėra išimtis. Kadangi "Vedybų" veiksmas vyksta gūdžią žiemą, kuomet diena beveik neturi galimybės pasirodyti pasauliui, šis spektaklis įstrigo didžiuliais metaliniais kiemo vartais, apšviestais gatvės žibinto, už kurių siautė atšiauri rusiška pūga. Tie vartai atrodė tokie įspūdingi, kad norėjosi tą akimirką praeiti pro juos, nepaisant spengiančio šalčio ir vėjo.

Matytą spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes: Gogolio kūryba savaime yra kažkas nežemiško ir mistiško, kas kelia susižavėjimą paslaptingumu bei gebėjimu palikti daug vietos pačio žiūrovo interpretacijai; spektaklio autentiškumas XIX amžiaus Rusijai tiesiog žavėjo, tikrai pasijaučiau lyg būdama būtent tuo istorijos laikotarpiu Rusijoje, kuomet siaučia šalta žiema; tai spektaklis, kuris meta tau, žiūrove, iššūkį, kurį privalai priimti, nes pasąmonė tavęs neklausia, ar norėsi įsigilinti į tai, kokia viso to esmė, ar tiesiog paliksi tai sau; žiūrove, juk tai - klasika! REKOMENDUOJU šį spektaklį pamatyti tiems, kurie nebijo priimti mestą iššūkį, nori palavinti savo mąstymą, įjungiant ir emocinį aspektą bei tiems, kurie nori pamatyti savo aplinkos žmones teatro scenoje. Neslėpsiu, tai nėra lengvas pasivaikščiojimas parku. Tai - rimtas spektaklis, kuris suteikia dvasinį tobulėjimą bei augimą kaip asmenybei. Esu dėkinga, kad turėjau galimybė "paglostyti" savo sielą.

Auksinis ruduo

Ir vėl ruduo. Tik šis nepaprastas. Kitoks. Jis auksinis, ir ne tik auksu papuošti parkai, bet ir mano širdis. Gera. Gera, kai žinai, jog viskas yra daug geriau, nei galėjo būti prieš beveik pusmetį. Gera, kai žmogus jaučiasi mylimas. Gera ir mylėti, nesvarbu, kokia tai meilė bebūtų. Ir nepaisant visų gyvenimo keliamų sunkumų, kiekvienas iš mūsų turėtume džiaugtis mažais dalykais, apie kuriuos niekuomet nesusimąstėme. Ir aš nesusimąsčiau, kol vieną gražią pavasario dieną laikinai nepraradau daugybės smulkių stebuklų. Todėl kreipiuosi į paprastą pilietį: Žmogau, Tu net neįsivaizduoji, koks esi laimingas, galėdamas kvėpuoti savais plaučiais! Juk negali žinoti, kuris ruduo tau bus paskutinis. Todėl jis auksinis. Nes to jokie pinigai ar materialios "gėrybės" negali nupirkti.Tad mėgaukis tuo dabar ir čia. Nusimesk tuos rutinos ir nuolatinio skubėjimo pančius, leisdamas sau parke bristi auksinių lapų jūra, kaip tai darei vaikystėje.

Nors prisižadėjau sau daugiau neskubėti, visgi pasiilgau žiemos. Paslaptinga žiema ir mistinis Nikolajus Gogolis - tai puikus derinys penktadienio vakarui. Tad šį penktadienį (t.y. spalio 17 d.), 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėsiu spektaklį "Vedybos". Etatinė tinklaraštininkų akcijos dalyvė, sakysite, ir visiškai nesuklysite. Tad įsipareigojimai išlieka tie patys.